Jurga Anusauskienė šokių projektui užsigrūdino keliaudama
Keliautojai bei fotomenininkai Jurga ir Ričardas Anusauskas sostinės Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje neseniai pristatė savo naujausią knygą „Mandarininė antelė“. Čia susirinkusiems gerbėjams pora pasakojo apie kelionių metu patiriamus išbandymus, susidūrimus su laukiniai gyvūnais ir nuostabų gamtos pasaulį.
Nors daugeliui tautiečių atostogos asocijuojasi su poilsiu prie jūros ir koktelių gurkšnojimu, garsios dainininkės Evelinos Anusauskaitės mama Jurga tikina, kad ją džiugina kelionės, kuriose nuolat tenka fotografuoti ir filmuoti.
„Kai manęs paklausia, kam toks vargas, atsakau, kad esu egoistė ir visada darau tai, ką noriu. Fotografavimas – tai liga, kuria mes susirgome ir visai nenorime pasveikti“, – Žmonės.lt teigė J.Anusauskienė ir prisipažino, kad ji nuolat jaučia didelį azartą, nes dirbti su gamta bei gyvūnais yra sudėtinga, reikia pasiruošimo. Ne viskas pasiseka iš pirmo karto, todėl tai skatina stengtis perprasti gyvūnijos pasaulio gyventojų psichologiją.
Paklausta, kuomet suprato, kad fotografija iš pomėgio peraugo į gyvenimo būdą, moteris pasidalijo jautria istorija, kuri pakeitė jos ir Ričardo gyvenimus.
„Yra viena lemtinga fotografija su mergaite, kuri pakeitė mūsų gyvenimą. Pavadinome ją Mombaso miesto angelu. Pirmą kartą mergaitę, vardu Sofija, įamžinome 2007 metais. Vaikščiojome labai sename Kenijos mieste Mombase, fotografavome gražias duris, rankenas, bet mus nervino į kadrą lendantys vaikai. Tačiau kai nufotografavome tą mergaitę, pamatėme, kad ji labai graži, sėdi kaip angelėlis... Tačiau vyko kažkas keisto – kažkas jai nešė valgyti, kažkas sušukavo plaukus. Pradėjome smalsauti, kas gi čia vyksta. Pasirodo, 4-erių Sofija yra našlaitė, visiškai viena gyvenanti didžiuliame name, nes visa jos šeima yra mirusi nuo AIDS. Jokios socialinės rūpybos ten nėra, todėl naktį mergaitė lieka visiškai viena. O ten nuolat klajoja nigeriečių bandos, žiūri, ką valgyti, ką išprievartauti, ką parduoti organams. Ši nuotrauka yra stipri tuo, kad juoda tamsa už jos, spygliai ant durų, kurie byloja kilmingumą, tarytum atspindi žiaurią jos gyvenimo realybę. Bet Sofijos veide nebuvo jokios panikos, o tik filosofinė nevaikiška ramybė“, – nuostabiais prisiminimais Žmonės.lt papasakojo J.Anusauskienė.
Tačiau ši istorija tuo nesibaigė. Fotomenininkų draugai, išgirdę šią istoriją, primygtinai paragino Anusauskus grįžti į Afriką, surasti mergaitę ir atvežti į Lietuvą, kur jai būtų suteiktas antras šansas. „Įsivaizduokite, mes, du bepročiai lietuviai, net nežinodami mergaitės vardo, išvažiavome į Afriką jos ieškoti. Ir radome!“ – pasakojo Jurga.
Praėjus trejiems metams po pirmosios pažinties su Mombaso miesto angelu, lietuviai Sofiją rado prie tų pačių durų. Jos istoriją Jurga vadina stebuklu. „Tuo metu ją jau globojo vienas musulmonas, matyt, augino ją kaip būsimą žmoną, todėl mes negalėjo jos parsivežti. Tačiau įdomiausia, kad maždaug prieš mėnesį mes vėl grįžome iš Afrikos, kur ir vėl ieškojome Sofijos. Kino filmo verta jos gyvenimo istorija tęsiasi toliau. Pasirodo, atsirado jos senelis, kuris yra gana pasiturintis ir gyvena Saudo Arabijoje. Šiuo metu ji mokosi prestižinėje mokykloje, esančioje už 150 kilometrų nuo Mombaso“, – laimingą Mombaso miesto angelo istoriją užbaigė J.Anusauskienė.
Tačiau nuo rudens LNK šokių projekte savo jėgas išbandysianti moteris kelionėmis ir ypatingais momentais mėgaujasi ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. „Neseniai perėjau pelkę, kurią net ne visi vyrai įveikia, nes tai labai sunku. Bet man reikėjo pasitikrinti, ar aš galiu dalyvauti šokių projekte. Galiu! – džiaugėsi energija ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti moteris. – Buvo labai linksma, kai bandžiau vandenyje, kuris siekė juosmenį, o pelkė traukė botus gilyn, šokti rumbą“.
Po tokio išbandymo J.Anusauskienė ant šokių parketo pasirodys žinodama, kad gali ištverti dažnam dalyviui koją pakišantį fizinį krūvį.