Jurga Baltrukonytė. Tradicijos, kurios neša laimę
Aš nežinau, kaip jaustis laimingu 365 dienas per metus. Tikriausiai tai neįmanoma. Bet įtariu, kas padeda tą jausmą privilioti. Net jei ryte išlipame ne ta koja, net jei už lango tamsi diena, o gal dar naktis, kartais nesuprasi.
Tai plika akimi nepastebimi, tik širdimi juntami dalykai, mielos tradicijos, kurios vos pabudus šnabžda į ausį, jog prasidėjo dar viena diena.
Man tai yra kava į lovą. Kadangi ji pati neatskrenda, tuo pasirūpina mylintys žmonės. Kavos kvapas man primena, kad aš jų turiu. Kai sykį buvo iškeliavęs Algis, net neklausęs kavą nešė tėtis, kai tėčio nebeliko, o Algis vėl iškeliavo, net neprašyta puodelį atsargiai nešė Paula).
Tada – šaltas dušas. Jis nuplauna naktį ir košmarus, jei jų buvo.
Žvilgsnis pro langą ar ištipenimas plikomis kojomis į terasą, nesvarbu, net jei sniegas. Patikrinu, ar visi atsibudę, kas nutiko danguje ar virš miško per naktį.
Sportas, kai labai liūdna. Juk visko nutinka. Mano mašinoje visada rasite sporto krepšį. O tualete, tam pačiam liūdesio atvejui – knygą.
Net paprasti skambučiai draugams apie orą suteikia energijos. Juk kartais trūksta tik milimetro laimės.
O štai jei susipykstate – apsikabinkite anksčiau nei nusisukote į skirtingus kampus, tegul bus tai nauja namų tradicija. Kurios laikytis verta labiau nei ruošti 12 patiekalų Kūčių stalui.
Barselonoje atradau naują laimingų dienų receptą – jų rytai prasideda šurmuliuojančiose kavinukėse, pas Jose ar Maria, visi vieni kitus pažįsta. Gali sėdėti vienas, spoksoti į balandžius, gali plepėti su draugais, vilkėti kostiumą ar hipsterišką makalynę, bet privalai išgerti kavos su šiltutėliu traškiu kruasanu. Tai ryto tradicija, po kurios prasideda diena dideliame mieste.
