Vokietija – futbolo šalis, tą jauti ne tik per šiuo metu vykstantį Europos futbolo čempionatą. O tai, be jokios abejonės, reiškia, kad visi gali mėnesiui išeiti iš darbų, nes vis tiek viskas suksis tik apie futbolą: nuo stalo servetėlių, dešrų, marškinėlių, vėliavų balkonuose ar ant automobilių veidrodėlių iki viešo rungtynių stebėjimo alaus kiemuose, baruose, miestų aikštėse, pagaliau – mūsų pačių sode. Jau ne kartą rengėme futbolo vakarėlį, kurio negalėjo sugadinti net staiga prasidėjęs stiprus lietus.
Šiemet kaip niekad vieši stebėjimai gerina rekordus – po pandemijos žmonės pasiilgę tokių susibūrimų, tad Hamburge, Leipcige, Berlyne susirenka dešimtys tūkstančių žmonių.
Nemažai varžybų vyksta mūsų gyvenamame regione: Kelne, Diuseldorfe, Gelzenkirchene, Dortmunde, tad emocijos čia tiesiog kabo ore. Portugalijos, Anglijos rinktinės nakvojo mūsų Oberhauzene, o kai greitkeliais po savo istorinių varžybų grįžo kartvelų ar turkų sirgaliai, jų leidžiamą muziką girdėjome taip puikiai, lyg būtų groję už kelių metrų.
Turkų Vokietijoje – daug, kaip taikliai pakomentavo Tomas Sinickis, jie „beveik namuose žaidė“. Galima įsivaizduoti, kiek daug jiems tai reiškė. Kartu galite įsivaizduoti, kaip man per šias savaites pabodo atsakinėti