Vokietijoje šiuo metu gyvenanti scenaristė ir renginių organizatorė Jurga Klimaitė-Riebling prisipažįsta, kad nebepamena, kada paskutinį kartą buvo parduotuvėje, o ir dukroms mokslai šiuo metu nevyksta. Tačiau kūrybinga moteris rankų sudėjusi nesėdi – ji sau prisigalvoja šimtus darbų, o prieš Velykas su vyru Dirku ir dukromis Nikita bei Aurelie įsiamžino ir hipių laikus primenančioje fotosesijoje.
Jurga, kaip į šį, daugumai dvipusius jausmus keliantį, laikotarpį reaguoja jūsų šeima?
Gyvendami karantino sąlygomis visi, ko gero, jaučiamės lyg kino filme. Kartais sunku suvokti, kur baigiasi realybė ir prasideda kažkoks keistas performansas, tiesa? (Juokiasi.)
Mes šį laiką leidžiame Vokietijoje, o tiksliau – savo uždarame pasaulyje. Aš nebepamenu, kada buvau parduotuvėje, vaikams nereikia eiti į mokyklą (net ir nuotoliniu būdu mokslai nevyksta). Taigi, verdame „savose sultyse“, žaidžiame namuose, dirbame iš namų.
Mano ofisas visada buvo ten, kur kompiuteris – nesvarbu, kuriame pasaulio krašte. Tad pernelyg stipraus kaulų laužymo nepatiriu: iš esmės, nedaug kas pakito. Na, tik darbų apimtys susiaurėjo.
Bet ištiko kitas – emocinis persivertimas: kai pagaliau radau laiko kompiuteryje susitvarkyti failų chaosą ir ta proga peržiūrėjau senus šeimos vaizdo įrašus, net suskaudo širdį. Štai vaikai tik pradeda kalbėti, dar taip saldžiai švepluodami dainuoja daineles, pirmą kartą patys apsirengia pižamas – tėtis visa tai filmuoja, o tu šioje dokumentikoje sėdi susikuprinusi prie kompiuterio ir barškini klaviatūrą, mintimis persikėlusi į kažkokį eilinį renginį.
Pasaulio sustojimas tapo geru niuksu pagalvoti, kiek kokybiško laiko skyriau savo šeimai. Todėl dabar darau tai, kam niekada neturėjau laiko – pavyzdžiui, tapetuoju dėžę, joje įrenginėju lėlių kambarius... (Juokiasi.)
Man linksma socialiniuose tinkluose sekti „aname gyvenime“ kalnus versdavusias, įkvepiančias karjeros moteris, kurios dabar šokinėja su vaikais per virvutę, valo aukščiausias virtuvių spinteles, prieskonių stalčius, blizgina langus. Anksčiau ar vėliau namai suspindi, o tada iškyla klausimas: ką veikti toliau? Imiesi kiemo!
Kaip kilo idėja surengti hipišką fotosesiją?
Mes turime didelį privatų kiemą – gyvename mano vyro Dirko šeimai priklausančiame name. Jame jau daug metų stovi senutis gal 1978-ųjų kemperis, kokius, anot a.a. uošvio, pirkdavo labiau prakutę romai. (Juokiasi.) Vyras ten praleido laimingą vaikystę – vasaromis su tėvais, broliu ir seserimi keliaudavo per Europą. Bet vieną dieną ši romantiška kemperio misija buvo baigta ir jis pamažėl virto sandėliuku, kuriame sluoksniavosi visų kartų vaikiški vežimėliai, žaislai, seni drabužiai, šimtas nereikalingų daiktų. Daug kartų kalbėjome, kad būtų gerai jį susitvarkyti – mūsų dukros svajojo apie namelį medyje, tai būtų buvusi gera alternatyva – namelis ant ratų. Bet vis nebuvo laiko.
Ir štai prašau – karantinas! Laiko atsirado net ir sandėliuko atvertimui į kemperį. (Juokiasi.) Kai jau viską iškuopėme, sėdėjome su vyru miniatiūrinėje to namelio svetainėje tarp senų hipiškų pagalvėlių ir kalbėjomės apie laukines vaikystės vasaras. Svajojome, kaip būtų gerai palėkti iki kokio festivalio tokiu kemperiu. Žodis po žodžio, gimė idėja pakeliauti laiku – persikelti į hipiškos laisvės dešimtmetį. Tuo labiau, kad generalinio tvarkymosi įkarštyje radome daugybę to laikmečio atributikos, drabužių, dekoro elementų, žurnalų, net barbių kliošiniais džinsais.
O dar tas lietuvių menininko Ado Vasiliausko fantastinis projektas „Karantino portretai“ iš balkonų, kiemų ir terasų. Žiūrėjau išsišiepusi – žmonės, jūsų fantazija yra kažkas tokio! Iki mūsų, deja, Ado dronas neatskristų, tai nutarėme fotosesiją pasidaryti patys.
Stipriai inspiravo ir išmetimui paruoštas senas baldų komplektas. Kai išdėliojome pievelėje visą atributiką, nuskambėjo dar šimtas istorijų, kokie vakarėliai vykdavo tame kieme, į kurį anais laikais kas savaitę susirinkdavo visa giminė. Nors jie visi – vokiečiai iki kaulų smegenų, iš šalies galėjo atrodyti labiau kaip italai: dėdės, tetos, močiutės, vaikai, katės, šunys. Skalbiniai džiūsta, muzika groja, mažieji važinėjasi riedučiais, žaidžia badmintoną, suaugusieji rūko, šaldo butelius, kepa mėsą, varžosi ant skersinio. Įspūdingų žandenų vyrai vilki berankovius marškinėlius, pasipuošę auksiniais aksesuarais ir masyviais saulės akiniais pasakoja anekdotus. Moterys kvatoja, keičia lėkštes, džiaugiasi išgirdusios mylimą dainą iš plokštelės.
Tie prisiminimai sukūrė septintojo dešimtmečio pabaigos atmosferinį lauką. Aišku, kadangi viską darėme namudinėmis sąlygomis, tai netapo „Dolce & Gabbana“ lygio fotosesija, bet mums buvo linksma. Beje, baldų nutarėme neišmesti – vasarą jie dar pagyvens pievelėje.
Festivalis per karantiną namuose – misija įmanoma?
Dar ir kaip! Vokiečiai moka linksmintis, ypač mūsų regione – Šiaurės Reino Vestfalijoje – labai populiarūs maskaradai, persirengėlių karnavalai, visokios triukšmingos miestų šventės, mugės. Jie eina iš proto, kad užsidarė futbolo stadionai, bet dabar ypač suklestėjo parduotuvės, kuriose gali įsigyti viską kiemui ar terasai – šiuo metu ten tikrai pavojinga apgultis. Nepaisant mirtino viruso, visi šniūrais traukia įsigyti naujų kepsninių, skėtukų, lempučių girliandų ir kitų dalykų kiemui. Taigi, festivaliai tuoj vyks kone kiekviename name, juolab kad jau atšilo iki 25 laipsnių.
Žinoma, žmonės nesigrupuoja, ir vakarėliai turės apsiriboti šeimos narių sudėtimi. Tačiau viskas yra galvoje – niekas tau nesurengs didžiausios gyvenimo šventės, jei sėdėsi sukryžiavęs rankas ir bambėsi. Patikėkite renginių organizatore! (Juokiasi.)
Šventė nesibaigia tol, kol tavyje gyvena mažas vaikas. Manyje jis ne tik gyvena, bet dar ir kaip eina kūliais. O ir mūsų tikrieji vaikai yra festivalinės sielos. Vyresnėlei – Nikitai (8) ne tiek svarbu, kad dabar negali nuvažiuoti pas draugus – jai labiau rūpi, ar galės šią vasarą sudalyvauti lietuviškuose festivaliuose. Mažoji Aurelie (6) ne kartą festivalyje „Bliuzo naktys“ šventė savo gimtadienį, ten yra gavusi dovanų rožinę gitarą, asmeninį pučiamųjų kolektyvo pasveikinimą, bliuzo karalienė Arina mergaitėms dovanų suvėrė apyrankes. Tokie dalykai nepasimiršta – jauti jų alkį.
Esate festivalių „Bliuzo naktys“ ir „Galapagai“ organizatorių komandos narė. Tokia įtempta situacija turėjo gerokai pakoreguoti planus, tačiau atrodo, kad į viską žvelgiat pozityviai.
O kaip kitaip? Pozityvas mano antras vardas. (Juokiasi.) Anądien su vaikais pridažėme akmenėlių su smagiais palinkėjimais – išdėliosime juos šalia esančioje paupio promenadoje. Tegul kiti, išėję pavedžioti šunį ar šiaip pasivaikščioti, stabtelės, paskaitys ir nusišypsos.
Kaip sutiksite šias Velykas?
Planuojame surengti Šv. Velykų pusryčius sename gerame kemperyje. Stalas ten nedidelis, tai labai daug negaminsime. Kepsime kišą, margučių irgi turime: su svogūnų lukštais ir įvairiosiomis žolelėmis juos nudažėme. Kaip ten sakė Šveikas? Dar niekad taip nebuvo, kad niekaip nebūtų. Svarbiausia, kad būtume sveiki.
