Skubu. Pirmadieninis bėgimas prasidėjo vos žvilgtelėjus į laikrodį – vėluosiu nuvežti mažąjį į mokyklą, paskui vėluosiu pas dantistę, o jau vėliau vėluosiu į studiją.
Per vėlai prasidėjęs darbo rytas man dažnai sugadina dieną – visi procesai tampa padriki, rašysena nervinga, o atsakinėjant telefonu balsas per aukštas... Tada kartais per greitai suryjami pietūs ir nemaloniai maudžia skrandį iki pat vakaro... Šįryt neturiu laiko ilgai stypsoti prie veidrodžio – tamsiaplauke virtusi moteris jame atrodo pavargusi – būtinai reikia makiažo, nes susitinku su D., kuris matė mane prieš gerus trejus metus, o kažkada seniai seniai mano gyvenime kelis mėnesius vaidino pagrindinę rolę... Nuo rugsėjo pradžios nebeturiu laiko suderinti aprangos, todėl pastebėjau, kad nejučia įsigijau savotišką darbo uniformą. Keista, nes aš visada buvau prieš jas – UNIFORMAS... Neturiu laiko ir terliotis su kalnu naminių obuolių ant palangės, kad kas rytą išspausčiau iš jų sau ir vaikams sulčių. Nepatikrinau mažojo namų darbų, o vakar nuėjo į mokyklą be fizinio aprangos, nes vis pamirštu nupirkti jam treningą ilgom rankovėm...
– Tai, sakai, gyveni, kaip nori? – D. šeštadienį išvažiuoja į Maroką. Jis beveik nesikeičia. Atrodo toks pat kaip tuomet, kai susipažinome pirmame VDA kurse. Tik plaukai smarkiai žilstelėję, tačiau tai vyrus daro įdomesnius...
– Jo. Gyvenimas mano nuostabus.
– Aš negaliu išbūti ilgiau nei mėnesį Lietuvoj. Man prasideda depresija.
– Todėl, kad vaikų neturi. Mokyklos, būreliai, rutina...
– O kas tau liepė vaikų prisigaminti? – D. kvatoja, bet aš nepykstu – visada traukiame vienas kitą per dantį susitikę, nes antrame kurse buvome porai mėnesių tapę labai artimais draugais.
– Be vaikų mano gyvenimas būtų š...
– Negali žinoti. Niekada negali žinoti... Kas būtų, jeigu būtų... Rūpintumeisi savimi, turėtum katę, galėtum keliauti...
– Su kate?
– Paliktum mamai.
– Mano mama nemėgsta kačių.
– Ai, tada problema...
– Nenervuok. Vaikai įneša prasmės.
– Vaikai, mano manymu, šiandien IŠNEŠA... Sveikatą, pinigus, laisvę, dar šį bei tą... Ne taip, kaip anksčiau, kai vaikai buvo darbo rankos šeimai.
– Nesupranti.
– Žinoma, kad suprantu: mano tėvukai va – dirbo kaip arkliai visą gyvenimą, o šiandien ką? Vėlu. Pensija abiejų vargana, sūnūs išėjo ir liko tik kaktusai Radviliškyje ant palangės.
– Tai padėk jiems, linksmink tėvus!
– Lietuvoj tėvai nori ramybės ir rimties – jokių linksmybių, tik išmintingai būti drauge tas penkias dienas, kurios jiems liko. Matei Hanekės „Meilę“? Va taip...
– Mano gyvenimas sukasi aplink vaikus.
– O mano – aplink pasaulį. Vasarą išmaišiau Pietų Ameriką, dirbau internetu. Varau į Maroką, o paskui, prieš Kalėdas, išvažiuosiu į Berlyną. Buvau sutikęs Sonią, prisimeni?
– Ji irgi turi du vaikus, girdėjau!
– Hmm... Turi. Irgi SUKASI kaip bitė, kaip visi apsivaikavę. Jūs varykit, varykit, bet rezultate jūsų vaikai mokės MAN pensiją, jūs pasiligosit, o aš gyvensiu ilgai ir laimingai, – juokiasi.
– Palauk, atėjo konservai į valdžią, uždės tokiems kaip tu mokesčius trigubus!
– Dėl manęs nesijaudink. Juk žinai, man daug nereikia... Aš vaikštau lėtai, miegu ramiai, neturiu didelių pretenzijų – man nereikia niekam rodyti pavyzdžio.
– Nu vis tiek tau gerai nesibaigs – tokie kaip tu kaukia iš vienatvės apsikabinę elektrinį radiatorių senatvėje.
– Ne, vaikuti, čia taip kaukia tie, kurie buvo įpratę prie šeimos, prie kompanijos ir liko vieni. Na, su radiatoriumi...
– Gerai. Susitiksime po trisdešimties metų, pažiūrėsim...
– Tu vaikščiok lėčiau. Įjunk pirmą pavarą. Rimtai...
Žinau. D. neskuba gyventi. Jis gali ramiai vaikštinėti po visus spektaklius, skaityti knygas, keliauti ir netgi lėtai kramtyti valgydamas. Visada buvo estetas – išrankus ne tik daiktams, bet ir žmonėms, ne tik šiandienai, bet ir vakardienai – prisimena tik tai, kas malonu. Išrankus ir rytdienai... Atsisveikiname iki kito tolimo karto. Įsijungiu telefoną. Penki praleisti skambučiai ir du SMS’ai. Mažasis gavo 8 iš matematikos. Jaučiu, kaip imu šypsotis. Žinau – tas aštuonetas tikrai užtarnautas...