Jurga Lago. Kitų strėlės sužeidžia retai, nebent būtų labai nuodingos...
Anksčiau labai stengiausi patikti kitiems, šiandien ramiau žiūriu į šį reikalą. Ir dar – anksčiau kitų nuomonė apie mane buvo tokia svarbi, kad virpėdavau kaip drebulės lapas, išgirdusi savo seno dėstytojo kritiką. Ir sutapk tu taip – man visada dėstė vieni vyrai ir šimtus kartų girdėjau, kad „mene bobai ne vieta“, kad patylėčiau, kad nieko nepasieksiu, kad esu „dūra“. Tokie keisti buvo laikai ir mokymo tradicijos...
Šiandien yra kitaip. Kritiką priimu ir ją apmąstau, bet ji (ta teisinga, na ta „geroji“) yra stiprinanti. Ir kas būtų pagalvojęs. Jau seniai galiu pasakyti savo nuomonę! Receptas visada tas pats – kultūringai, būtina subtili humoro dozė. Kitų strėlės sužeidžia retai, nebent būtų labai nuodingos... Nebent tai būtų žmonės, kuriais labai tikėjau, o jie nukrito ir užgeso kaip kokios žvaigždės rugpjūtį.
Taigi... Su amžiumi įgyji ramybės. Tokio savotiško atsparumo. Tokio sveiko antioksidanto nūdienos kokteiliui.
Su amžiumi įgyji ramybės. Tokio savotiško atsparumo. Tokio sveiko antioksidanto nūdienos kokteiliui.
Ir... net tuomet, kai tau parašo keturi didžiausi Lietuvos žiniasklaidos šulai VISI KARTU VIENAME susimetę Delfyje (kabama apie situaciją, kai J. Lago sukritikavo „žinomų“ žmonių lankymąsi ir paskaitų dėstymą mokymosi įstaigose/ daugiau galite skaityti ČIA), kai tau parašo šauniausias Lietuvos ketvertas – A. Tapinas, A. Užkalnis, aštriadančio Puklevičiaus vardo neatsimenu ir gražusis Jogaila Morkūnas (rimtai, man jis visada atrodė šarmingas), ramiausiai einu į studiją ir visą dieną piešiu bei pabaigiu pradėtą sagę, vakare padarau vaikams vakarienę, tuoj išvesiu senosios savo kaimynės šunį (ji vėl įsigijo keturkojį draugą, nors buvo sakiusi, kad jau NIEKADA) ir eisiu su ja pakelti raudono vyno taurę. Senokai taip nedariau, bet ji sako: „Nukritus žvaigždei, reikia ją užgesinti vynu, kad nesivoliotų, nes ant žemės ropinėja tik jonvabaliai, kurie šviečia užpakaliais!“
Į mūsų visų sveikatą, vyrai! Siūlau kiek nusiraminti, nes mėgstu civilizuotą ir elegantišką diskusiją, be vyriško prakaito kvapo ir raumens demonstravimo, o tada – susiimti, nes kritiką priimti reikia mokėti ne tik moterims.
Niekada nesupratau tų, kurie imasi ižeidinėjimų. Lietuvoje iprasta „demonstruoti raumenį“ vietoje argumentų. Nesvarbu, kad tas raumuo – liežuvis. Mūsų svorio kategorija skirtinga, tad reikia kalbėti, o ne pulti kitaip mąstančius.
Kad tik Lietuvai būtų geriau.
Tik apie vyną nesakykit, tegu lieka tarp mūsų... Tokie tylūs artėja laikai...