Jurga Lago: „Stela turi valtį“
Iš principo ji yra bjauri boba, su kuria nesugyvena niekas. Ji visada viena. Neturi draugų, giminės toli ir tik šuo Madras visada su ja. Stela tiesiog su niekuo nebendrauja – nusiiria iki motorlaivių įlankos, persėda į saviškį, o apie 13:00 jau būna jūrų gėrybių supirkimo punkte – priduoda moliuskus ir visokius kitus gyvius, kurių nė pavadinimo nežinau. Sako, per Kalėdas uždirbo 5 000 eurų... visos žinios.
Ji atšiauri, aukšta ir tvirta, niekada nepasakoja apie save ir kitų neklausinėja. Žmonės šnabžda, kad Stela buvusi chirurgė, tačiau gyvenimas – keistas nenuspėjamas dalykas – išmetė ją lyg jūra ant kito kranto. Sveikindamasi vos linkteli ir įlenda į savo būtį – ten anksčiau sukosi du vaikai, šiandien kažkur toli jie turi savuosius.
Kai audringą rudenį skendo ponios Margaritos anūkas (šešiolikos metų miestietis paauglys), Stela įšoko į jūrą su rūbais, išvilko vaikį lyg šunį, nusispjovė per petį ir net nebandė klausytis padėkų ir raudojimų. Jos gyvenimas yra jūra, ankstyvi rytai, gilios naktys, sūri Atlanto druska ir rami užtikrinta vienatvė.
Vakar skaičiau kažkokį miesčionišką rašinėlį, kur buvo svarstoma, kad „senatvės nebūtina gerbti, jeigu senis yra nefainas ir nekūl“. Toks nebekrikščioniškas vaizdelis, neįprastas klausimas, neįprastas, matyt, ir atsakymas. Gal mieste vėjo mažiau: čia reikia kalbėti, maloniai tupinėti prieš papindėjusį šiandienos jautriaausį daugiabučio gyventoją, o jaunajai „snaigių kartai“ itin nepatinka, sako, kitokie. Tikimybė, kad sendamos snaigės virstų saulės zuikučiais, o ne įnoringomis irzliomis ledo karalienėmis, irgi ne ant 100 %. Vertinti vieni kitus mieste greiti visi, nes reikia atrodyti, patikti, pritapti.
Vandenynui patikti nereikia. Jis galingas. Priima visus vienodai, bet palydi skirtingai: čia svarbi raumenų jėga, kietas charakteris, valia ir sena kaip dangus pagarba vėjui – jis valdo bangas. Tavo lieka tik širdis – kūnas dirba, protas atsipalaiduoja. Gal taip Stela jaučiasi laisva? Nuo vertinančių akių, nuo daugybės visuomenės taisyklių, nuo savęs pačios – noro patikti.
Gyvenimas teka lyg vanduo – niekas nepasikeitė tūkstančius metų. Ir nesikeis. Esminiai dalykai tūkstančius metų tie patys.
Sako, kad moliuskų (ypač prabangiųjų polipų) žvejyba – ne darbas, o greičiau gyvenimo būdas, nes žvejai kartais žūsta, rinkdami juos nuo slidžių skardžių ir uolų, bandydami nuskinti jūrinius polipus, kai vėjai įsisuka į vandenis, kai nuo bangų įnirtingai ginami akmeniniai krantai atrodo dar statesni – lyg dubenys laiko Atlanto įlankas.
Sako, kad Stela – viena geriausių jūrų gėrybių rinkėjų ir žvejų visoje šiaurinėje pakrantėje. Supirkimo punkte visi tyliai palydi ją akimis. Vieni pavydi, kiti žavisi, bet dažniausiai stebisi, nes garbus jos amžius ir gunktelėjusi galinga figūra tarsi liudija priešingus dalykus – senatvė neturi nieko bendro su ją lyg kokį rūbą dėvinčiu žmogumi. Šnabždasi pažįstami už nugaros: Stela žino geriausius krantus, slaptas įlankėles, slaptas šiltas sroves, geriausią laiką, kai visi jūros gyviai pasirodo. Žvejai net bandė moterį sekti, tačiau jos žvejybvietėse, kaip tyčia, neaptikdavo nieko ypatingo! Matyt, paslaptis glūdi kažkur kitur: gal jūra ją globoja, gal jūros dievas Poseidonas, o gal vieni laimi loterijose, o kitiems sekasi darbuose?
Tik viena aišku – mūsų standartiniai vertinimai čia netiks. Ir spręsti bei vertinti pagal save, matyt, nereikėtų, nes mūsų akims ir ausims „malonūs žmonės“ dažnai būna toksiški sielai ar širdžiai. Dažniausiai – kuo teisingesnis žmogus, tuo kreivesnis jo moralinis stuburas. Kuo madingesnis, tuo greičiau iš mados išeina. Tokie laikai, kad apie žmones kaip apie rūbus gali kalbėti – elgesys, mintys, išvaizda, atitinkantys tendencijas, yra malonūs akiai.
Atšiaurus būdas Stelai, matyt, netrukdo kalbėtis su vėju. O gal su žuvimis, nes su kažkuo ji kalbasi – atėjus pavasariui net niūniuoja savo mėgstamą melancholišką dainingą melodiją „Ojos negros“ ir lengvai šypsodama velka sunkiais guminiais batais apautas kojas. Dar vienas pavasaris. Dar viena pergyventa žiema. Šiluma ir ilgos dienos jau ant nosies galo.