Jurga Šeduikytė: „Dar turiu svajonę mylėti ir būti mylima“

Trumpa dosjė

GIMTASIS MIESTAS. Klaipėda.

PASAULIO VIETA, Į KURIĄ NORISI SUGRĮŽTI. Naujoji Zelandija. 

ĮSIMINTINIAUSIA KNYGA. Elif Shafak „Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Šioje knygoje tiek daug išminties ir švelnumo, kad ją rekomenduočiau perskaityti kiekvienam.

FILMAS. Labiausiai pravirkdė dokumentinis filmas „The Work“ („Terapija“). 

RYTO RITUALAS. Neskubant atsikelti, suvalgyti uogų, gardų kokosinį jogurtą. 

BŪTINIAUSI DAIKTAI RANKINĖJE. „In Ear“ (liet. kišamos į ausis) ausinės, užrašų knygutė ir knyga. 

GYVENIMO MOTO. Veikti taip, kad veiksmai atitiktų mintis ir jausmus. Laimingo žmogaus veiksmai atitinka tai, ką jis galvoja ir jaučia. 

TALISMANAS. Pakabukas kreivas kryželis, kurį pirkau už 10 eurų. Jis puikiai atspindi mano požiūrį į žmogų, gyvenimą. 

VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSIU. Mano butas su dideliu balkonu. Į jį persikėliau išsiskyrusi ir šioje vietoje nuolat sau primenu, kokia esu iš tiesų.

AUTORITETAI. Didžiausi autoritetai man buvo šviesaus atminimo Leonidas Donskis bei Kęstutis Navakas. Autoritetai man – ir tie žmonės, su kuriais bendrauju, kurie mane moko šokių, taip pat mano sūnus Adas.

Gegužės pabaigoje skaitmeninėse muzikos platformose pasirodė jūsų naujasis albumas „Jurga“. Jis plačiau pristatytas liepos mėnesį. Kuo alsuoja šis albumas?

Tai yra labai dinamiškas, emocijų kupinas albumas. Naujų dainų įrašams buvo pasitelkti penki prodiuseriai. Vienas jų sako, kad šio albumo galima klausyti ir važinėjant po naktinį miestą, ir ramiai siurbčiojant arbatą. Albume iš viso yra dvylika dainų, prie kurių dirbo Leonas Somovas, Vytautas Bikus, Artiomas Penkevičius, Žilvinas Žusinas ir Justas Kulikauskas. Kiekvienas jų atskirai prodiusavo savo mėgstamus kūrinius. Tarpusavyje nesišnekėdami, prodiuseriai sugebėjo padaryti taip, kad turime puikų vientisą albumą. Rezultatu esu labai patenkinta.

Kiekvienas muzikos ar kitas meno kūrinys apnuogina kūrėją. Kiek jums svarbu, kaip kūryba bus įvertinta?

Dabar jau mažiau reaguoju į atsiliepimus, nuomones, nes pati tikiu savo kūriniais, maksimaliai atspindinčiais mano vidinę būseną, apnuoginančiais sielą. Gal daugelis iš manęs mažai tikisi šou, bet šįkart pasirodymuose bus visko, taip pat ir daug šokio. 

Kalbant apie užgriuvusį dėmesį, pradedantiems atlikėjams, manau, galėtų būti rengiami kursai – juk jie net neįsivaizduoja, su kuo teks susidurti einant šiuo keliu. Kai jauni atlikėjai laimi muzikinius projektus, galvoja, kad dabar tai jau įvyks kažkas ypatingo. Tačiau tiesa ta, kad jei toliau nedirbsi, nebus ir rezultato. Neretai tokie pradedantys dainininkai užsnūsta ant laurų.

Šokį atradote visai neseniai? 

Taip. Esu bandžiusi šokius lankyti grupėje, bet prie kitų kažkaip įsitempdavau, parodytus judesius sunkiai pavykdavo atkartoti. Dabar šokius statau su ypatingais žmonėmis: jie pirmiausia pataria šlifuoti ne konkrečius judesius, bet moko, kaip atpalaiduoti kūną, kad su juo būtų galima daryti, ką tik nori. Džiaugiuosi, galėdama laisvai pasakoti istoriją ir savo kūnu. Nebėra jokios baimės, kad suklysiu, nes nereikia tiksliai tam tikru metu daryti konkrečių judesių. Tik pačius svarbiausius dalykus susitariame su kitais šokėjais, o visa kita – visiška laisvė, improvizacija. Labai noriu savo gyvenime judesio. Taip pat – perduoti jį kitiems. Mano koncertai prasidės nuo labai judraus kūrinio.

Šokate namuose viena? 

Kartais ryte, kai atsikeliu neaiškios būsenos ir keistai jaučiuosi, pasileidžiu mėgstamas dainas ir tiesiog šoku tol, kol kūnas išsijudina, o tada jau būnu pasirengusi dienai (šypsosi). Šokį atradau taip pat naujai, kaip ir plaukimą. Anksčiau labai bijodavau vandens, gelmės. O ją iš tikrųjų galima nugalėti tada, kai kūnas pasiruošęs tave išlaikyti ant vandens. Tad metus mokausi plaukti. Šią vasarą jau galbūt išplauksiu į atvirus vandenis. Tai man labai svarbu. Jei kažko bijai, bet nieko nedarai, ir toliau bijosi. O jeigu pradedi žengti konkrečius žingsnelius, padedančius įveikti baimę, situacija keičiasi, baimės tirpsta.

Visada kėlėte būties klausimus, buvote linkusi gilintis į vidaus pasaulį, bet ypač daug naujų dalykų atradote pastaraisiais metais? 

Taip, pastaraisiais metais atradimų – itin daug. Be to, su psichologu Gintaru Šmatavičiumi dar rašau knygą. Ji – apie santykius su savimi ir kitu. Gilintis į save mėgstu, bet kartais taip įsitraukiu į procesą, kad net galvą ima spausti. Tada tenka nuo to pailsėti. Neseniai supratau, kad vienintelis dalykas, kuris gyvenime padeda ir tinka visoms situacijoms, – tai atvirumas. Su savimi ir kitais. Ne visada viską reikia sakyti garsiai, bet labai svarbu įsivardyti sau tiesą. Esame pripratę sau meluoti. Net nepastebime tokių dalykų, kai, pavyzdžiui, kviečiant draugei kur nors nueiti, nors norisi tiesiog pabūti su savimi, pasakome, kad negalime. Pradėti nemeluoti yra sunku, bet jeigu imi tai daryti, melo schemos keičiasi į teisybės ir tada pradedi suprasti, kas iš tikrųjų vyksta tavo viduje.

Kad būtum su savimi visiškai atviras, reikia budrumo, savistabos? 

Taip. Jeigu iš pradžių nepavyksta savęs stebėti, stebėkite aplinką. Tada – savo kalbą. Man buvo didžiulis atradimas, kai savo kalboje aptikau vien kovos terminus. Supratau, kad neįmanoma atsipalaiduoti, jeigu visą laiką kovoji. Kai psichologas man tai pasakė, tiesiog pradėjau kreipti dėmesį į tai, kaip ir ką sakau. Turėjau pakeisti daug žodžių, pavyzdžiui, reikia keičiu į noriu. Jei per dieną nepadarai bent vieno dalyko, kurio nori, imi suprasti, kad gyveni per prievartą, gniuždai save. Stebuklingas dalykas yra sakyti tiesą. Jeigu pasakai žmogui, kad kažko daryti nenori, jis tiesiog tave pamato. Prasideda visai kitas bendravimas. Gyvenime dažnai esame linkę nutylėti, pasitraukti, leisti kitam nuspręsti… Bet jei įprantame taip elgtis, kai labai prireikia vidinio patarėjo, būna sunku jį prisišaukti.

Kurį laiką savo mintimis, jausmais, išgyvenimais dalijatės socialiniuose tinkluose. Ar vieša išpažintis išlaisvina? 

Vieša išpažintis dovanoja daug gerų atradimų. Tiesa, būna dienų, kai visiškai nesinori rašyti, tada to ir nedarau, ilsiuosi nuo rašymo. Turiu tikslą ne tik šiaip sau visus metus rašyti – noriu išgyventi sąmoningus metus, įprasti save stebėti ir pastebėti, kas vyksta viduje ir aplinkui. Mano rašymas dienoraščio forma suguls į knygą. Man pačiai įdomu, nes nežinau, ką parašysiu rytoj. Į galvą ateina netikėtų minčių, kurios nustebina.

Pakalbėkime apie karantino atradimus. Kokių įžvalgų dovanojo jums šis laikas? 

Per karantiną daug ką supratau. Labai vertinu sunkumus, nes po jų tampi kitoks, išeini į kitą etapą. Iš neeilinio laikotarpio išsinešiau suvokimą, kad vienatvė žmogui – baisi. Iš pradžių man tikrai buvo baisu. Bet baisu yra ne tai, ką pažįsti, o tai, ko nesupranti. Tie gąsdinimai, kaip ir daugelį, įbaugino. Pati save raminau ir siunčiau tokią žinutę kitiems žmonėms, kuriems reikėjo palaikymo. 

Taip pat atradau, kad laikas su savimi tik iš pradžių būna labai baisus. Bijodami tylos žmonės garsiai pasileidžia televizorių arba klausosi muzikos. Bet anksčiau ar vėliau mes vis tiek susitinkame su savimi. Taip nusprendžiau, kad karantinas man ir yra tas laikas, kai galiu išsiaiškinti savo mintis, jausmus, įsivardyti, kokie yra mano vidiniai pliusai ir minusai. Laiko tam tikrai užteko. Atradau muziką, koncertavimą iš naujo. Per karantiną gana aktyviai grojau. Ir iš savo balkono, ir tuščioje Šv. Kotrynos bažnyčioje dainavau. Pastarąjį koncertą virtualiai žiūrėjo daugiau žmonių, nei telpa į areną. Dainavau ir saulei leidžiantis gamtoje. Taip pat – Kauno kiemuose. Žmonių nebuvo ir tai dar kartą priminė, kokie svarbūs vieni kitiems esame. 

Per karantiną kelioms dienoms buvau išvykusi pagyventi į namelį medyje Varėnos rajone. Eidavau miegoti saulei nusileidus, o kėliausi drauge su ja, klausiausi garsų, skleidžiamų miško gyventojų. Supratau, kad jeigu nori prisijaukinti mišką, prožektorius čia nereikalingas.

Geri mūsų mokytojai – vaikai. Ko pati esate išmokusi iš sūnaus Ado ir vis dar mokotės?

Iš jo išmokau stebėti ir pastebėti. Dažnai tėvai, darydami karjerą, užsiima savo reikalais, užsikasa darbuose ir net neklauso, ko klausia ar ką kalba vaikai. Ir pati buvau patekusi į šiuos spąstus. Tada paprašiau, kad Adas man padėtų – mane kviestų tol, kol į jį atsisuksiu ir pažiūrėsiu. Taip tobulėjame (šypsosi). Panašius žaidimus galima žaisti ir poroje.

Ar ilgainiui stipriai pasikeitė jūsų požiūris į karjeros siekimą?

Taip, ypač per pastaruosius metus. Net darant asmenybės testą pasikeitė rezultatai. Man labai patinka pasakymas, kad žmogus nėra tai, kokį darbą dirba. Nes jei mus apibrėžia tik mūsų veikla arba mūsų statusas visuomenėje, tai, neduok Dieve, kas gali nutikti, kai statusas pasikeičia. Aš nesakau, kad esu dainininkė. Aš kuriu. Visa, ką darau, gimsta iš džiaugsmo ir noro pasidalinti. Kai nuimame nuo savęs etiketes, liekame tiesiog žmogumi.

Kaip manote, bėgantys metai žmogui padeda ar labiau trukdo? 

Jeigu fiksuoji metus kaip savo esmę, tada labai trukdo, nes imi galvoti, kad vyresnis žmogus jau sunkiai susikalbės su jaunu. Bet vyresnio amžiaus žmonės juk gali matyti jaunystę savyje ir tai atskirti nuo išorės. Jei leidžiame sau likti jauniems, tai ir mūsų išvaizda būna jaunatviškesnė. Užkritę vokai, pavargusios apsiblaususios akys rodo, kad žmogus nuėjo ne savo keliu arba gyvenime išgyveno daug streso. Kartais kažką pakeitus kasdienybėje akys ima natūraliai spindėti.

Ar šiandien turite daug svajonių? 

Mano svajonės labai realios, pavyzdžiui, svajoju, kad per koncertą būtų taip gerai, kaip šiandien per repeticiją. Taip pat – kad kiti žmonės, esantys su manimi scenoje, jaustųsi svarbūs, nes matau, kaip jų akys dega. 

Dar turiu svajonę mylėti ir būti mylima, pakeliauti. Viena anksčiau nedrįsdavau, bet dabar jaučiuosi daug stipresnė ir kai vėl bus tinkamos sąlygos keliauti, tai ir padarysiu. 

Per karantiną grįžo supratimas apie draugystę, kurios tiesiog fiziškai norisi. Apsikabini dabar su draugu ir norisi taip pabūti kuo ilgiau.