Jurga Šeduikytė: „Šiemet jaučiuosi Kalėdų dvasią pagavusi už kojos“

Jos manymu, muzika – vienas geriausių būdų pasidalinti prasmingesnėmis, ramesnėmis mintimis ir taip ištrūkti iš siaubingai greitos kasdienybės. 

Koks ryškiausias jūsų vaikystės Kalėdų prisiminimas?

Esame labai gausi šeima – keturi vaikai, todėl ryškiausias Kalėdų prisiminimas, kai visi suvažiuoja iš visų galų: brolis iš kariuomenės, sesė iš Vilniaus Čiurlionio menų mokyklos. Tai tęsiasi ir dabar: visos vietos prie „ištempto“ stalo būna užimtos, prie jo sėdi daug žmonių. Vienu metu prie mūsų stalo sėdėdavo keturios kartos: mano močiutė, mama, sesės, broliai ir jų vaikai.

Per Kalėdas ir dabar visa šeima susirenka į vieną vietą, tai – nerašyta taisyklė. Jeigu nenuvažiuoji, Tau būna nejauku ir viduj negera, vieniša. Per Kūčias stengiamės aplankyti tiek vyro tėvus, tiek maniškius, nėra taip, kad pas vienus – vienais metais, pas kitus – kitais.

Vadinasi, šventimo tradicijų niekada nekeitėte?

Ne, Kalėdų šventimas turbūt yra vienas iš stabiliausių dalykų mano gyvenime.

Ar dažnai tenka dirbti per šventes?

Ne visada. Kalėdos ir Kūčios dažniausiai yra šventas reikalas, ir mes per jas nedirbame. Šiemet grosime tik antrą Kalėdų dieną Palangoje. 

Naujųjų metų naktį koncertuosime Teatro arenoje, tačiau groti per Naujuosius metus man visada yra svajonė, nes aš noriu švęsti kartu su žmonėmis. Per muziką geriausiai išgyvenu tą šventę. Kai koncertas Tau yra pokalbis ir dalinimasis kažkuo, ką esi prikaupęs, tai tada labai jo norisi.

Jeigu tai yra kažkoks atidirbimas, ko aš nelabai suprantu, kai žmonės tik dirba, atlieka savo darbą ir paskui spjaudosi pusę dienos, geriau tokių koncertų neturėti ir nurimti per Kalėdas.

Po ilgo tarpo turėti koncertus, kuriuose susitinki su žmonėmis, ir supranti, kad tiek jiems malonu, kad tu koncertuoti, tiek tau pačiam, man yra šventė.  Po televizijos gyvi koncertai yra visai kitoks jausmas. Televizijai tu duodi, tačiau grįžtamojo ryšio nepajauti, o per koncertą tas jausmas yra toks stiprus, kad, išėjęs iš salės ir vėl grįžęs, jauti tą nuotaiką, ji tarsi tvyro ore.

Ar Advento periodu laikotės kokių nors tradicijų?

Ankščiau laikydavausi, tačiau dabar koncertinis laikas yra toks aktyvus, kad su badavimais tikrai neturiu nieko bendro ir nenorėčiau turėti, nes tiesiog pritrūktų energijos per koncertą ir tai atsisuktų prieš mane.

Kūrėjai ir atlikėjai gyvena kitu ritmu nei žmonės, kurie ruošiasi Kalėdoms ir prieš jas nurimsta. Kiekvienam iš mūsų tai yra vienoks ar kitoks darbymetis, kuriam reikia stipriai ruoštis. Stengiamės kuo kokybiškiau skleisti tą šilumą, kurios prikaupiame per metus, žmonėms jos labai reikia.

Šiemet tikrai jaučiuosi pagavusi Kalėdų dvasią už kojos, nes iki tol tai būdavo tarsi kažkoks vaikystės prisiminimas apie dovanėles: reikia Kalėdų Seniui padėti, gal kažką tikiesi gaut ir t. t., o dabar Kalėdos man tiesiog tvyro ore. Matyt, tas tempas yra tiek pagreitėjęs, kad kiekvienas nurimimas, trumpas sustojimas labai veikia žmogaus vidinę būseną ir ją keičia. Dabar supratau – Kalėdos yra svarbios ir gal pirmą kartą supratau, kaip svarbu žmogui, dirbančiam visus metus, turėti ramų laikotarpį. Matau didelę prasmę muzikoje, nes per Kalėdas be muzikinių dalykų, be dalinimųsi kažkokiomis aukštesnėmis, ramesnėmis mintimis, būtų sunku nurimti ir ištrūkti iš to tempo, kuris yra siaubingai greitas.

Užsiminėte apie dovanas. Kaip jas renkate? Gal turite kokių nors susitarimų su šeimos nariais?

Aš nerenku dovanų, aš tik padedu Kalėdų seniui ir, padėdama jam, stengiuosi žiūrėti kūrybiškai. Šiais metais visos mano dovanos yra orientuotos į moterišką giminę, bet moterys labai šypsosi, nes tai mano pačios padarytos apyrankės iš neprastų medžiagų ir, jas verdama, galvoju apie kiekvieną žmogų. Toks geras jausmas, kai matai akyse, kad pataikei tiek su spalva, tiek su visais kitais dalykais. Manau, kad kiekvienais metais dovanų pirkimas turi būti kažkoks kitoks.

Dabar neseniai papuoliau į situaciją, kai stengiausi kažką staigia nupirkti, kad nepamirščiau pasveikinti draugės, paskui supratau, kad tai yra nesąmonė, kad reikia ir jai padaryti apyrankę, prisėdus namuose. Geriau pasveikinti mažiau žmonių, bet su didele šiluma ir kūrybiškumu.

Ko palinkėtumėte savo gerbėjams ir „Auksinio balso“ žiūrovams?

Linkiu skirti laiko sau ir išsiaiškinti pačius svarbiausius dalykus bei apie juos pagalvoti per šventes. Pamatyti žmones, kurie yra artimiausi, ir Kalėdas sutikti su tais, su kuriais norisi, o ne prisiversti kažkur švęsti taip, kaip reikėtų. Linkiu pajausti tą dvasinę ramybę, kuri ir yra Kalėdų esmė, atsikvėpti prieš gal sunkius, gal kažkam labai sėkmingus metus, pasiruošti dideliems darbams.

Palinkėčiau mažiau rungtyniauti. „Auksiniame balse“ tie, kurie atkeliavome iki pusfinalio, susidraugavome, ir konkursas virto festivaliu. Tai – man labai didelė dovana, nes nėra įtampos viduje. Lygiai to paties palinkėčiau žmonėms – ne konkuruoti, o papildyti savo gyvenimą originaliomis spalvomis ir taip sukurti kažką gražesnio, šviesesnio mūsų vaikams.