Jurga Šeduikytė sukūrė animacinį filmą: scenarijų įkvėpė artimo žmogaus netektis vaikystėje

Jurga, nepaliaujate stebinti savo gerbėjų – šįkart nėrėte į kino industriją. Kaip kilo idėja sukurti trumpametražį animacinį filmą? 

Idėjos istorija prasidėjo dar vaikystėje. Nuo pat mažens sapnuodavau keistus, neretai filosofinius, daug simbolikos turinčius sapnus. Kartais jie būdavo gąsdinantys, su tam tikromis man siunčiamomis žinutėmis. Visus juos užsirašydavau į užrašų knygutę. Karts nuo karto ją bevartydama, supratau, kad mano sapnai kartojasi. Tuomet kreipiausi į psichologą, dabar jau mano knygos bendraautorių Gintarą Šmatavičių, kad man padėtų tuos sapnus išsiaiškinti.

Pradėję aiškintis mano sapnus atsirėmėme į tam tikrus vidinius išgyvenimus. Tada ir kilo idėja sukurti animacinį filmą. Visi pokalbiai ir sapnų analizavimas tapo puikia medžiaga scenarijui. Visgi, tai buvo sudėtinga, be galo daug simbolikos turinti medžiaga. Kam duodavau paskaityti, daugelis sakydavo, kad tai yra labai įdomu, tačiau skaitant aplanko jausmas, kad tame scenarijuje sudėta daug filmų. Per du metus su kino prodiusere Giedre Burokaite ir likusia komanda tą scenarijų susiaurinome iki 10 lapų.

Kokia yra animacinio filmo „Mora Mora“ istorija, apie ką ji?

Apie vidinio vaiko kelionę per vidinį pasaulį, susitinkat ir stengiantis susitaikyti su tuo, ko anksčiau labai bijojo.

Ar scenarijuje nugulė jūsų sapnai ir jūsų vidinės baimės?

Scenarijų sudaro tai, kas nutiko mano gyvenime, tačiau ta informacija yra iš pasąmonės, o ne atminties atgamintų realių įvykių. Filmo herojė mergaitė, kuri akyse turi ašarų sroveles, yra vidinis vaikas. Taip pat yra ir kitas veikėjas – padaras su skyle galvoje. Jis turi ypatingai stiprią reikšmę mano gyvenime. Nuo pat vaikystės mėgdavau piešti įvairius profilius su skyle galvoje. Kažkuriuo metu supratau, kad tai yra mano pačios atminties skylė. 

Toji skylė – tai dalykai, gyvenimo įvykiai, kurių nenoriu atsiminti ir negaliu pakelti. Tai susiejau su savo tėčiu, kuris pasaulį paliko kai man buvo septyneri. Jo neprisimenu, o tai manyje ir sudaro tą skylę. Tėčio trūkumas tapo mano kūrybos šaltiniu šiam animaciniam filmui.

O koks jūsų pačios ryšys su sapnais? Ar jų reikšme vadovaujatės ir realiame gyvenime, pavyzdžiui, priimant sprendimus?

Sapnais domiuosi labai senai, todėl tikiu ir jų reikšme. Dažnai gyvenime pasitaiko, kai turi priimti svarbų sprendimą ir pasirinkti vieną iš dviejų variantų, o tie abu variantai atrodo vienodai svarūs. Esant tokioje situacijoje buvau susapnavusi sapną, kuriame prieš akis mačiau plakatą, ant kurio parašyta – „Ar tau jau yra 18-iolika metų?“. Po šio sapno supratau, kad negaliu priimti to sprendimo, kuris yra gana vaikiškas, galbūt per daug spontaniškas.

Beje, kai jauti, kad kažkas tavo kelyje ne taip, reikia priimti svarbius gyvenimo sprendimus, nebūtina kliautis sapnais. Galbūt jie ne visada kažką pasako. Pats geriausias būdas yra prisiminti save 3-5 metų, įsivaizduoti, kad tas mažasis jūs stovi prieš akis ir paklausti, kaip jis jaučiasi, ar taip viską įsivaizdavo, ar įgyvendino tai, apie ką svajojo.

Visgi, šis animacinis filmas skirtas vaikui ar suaugusiam, pamiršusiam savo vidinį vaiką?

Filmas nėra skirtas kūdikiams, tačiau tiek vaikas, tiek suaugęs ten gali paganyti akis ir paleisti savo mintis. Mes komandoje jį vadiname „mažojo princo stilistikos“ filmu, filosofine pasaka, kurią galima žiūrėti su visa šeima ar po vieną. Auditoriją išplečia ir tai, kad filme nėra dialogų, nors garsinis pasaulis turtingas tiek muzika, tiek mano pačios balsu įgarsintomis personažų emocijomis.

Šią vasarą jūsų režisuotas animacinis filmas atsidūrė tarptautinio Kanų kino festivalio mugėje „Marché du Film“. Ką jums tai reiškia?

Tai išties didelis pasisekimas, esu be galo laiminga. Manau, kad išplaukimas į tarptautinius vandenis jau parodo šio kino kūrinio kokybę. Tiesa, viso to tikrai nebūtų be mano komandos. Esu ypatingai dėkinga garso režisieriui Vyčiui Puronui už pagalbą kuriant unikalų vidinio žmogaus pasaulio garsą ir klojant kartais net keliolika garso sluoksnių vienas ant kito. Labai ačiū ir visai animatorių komandai, du metus ranka piešusiai „Mora Mora“: Linai Vaiškūnaitei, Pijui Balkaičiui, Pijui Čeikauskui, Justinui Erminui, animacijos režisieriui Robertui Neveckai, fonų dailininkui Gediminui Skyriui ir prodiuserei Giedrei Burokaitei bei gamybos kompanijai „Meno avilys“, padėjusiems idėjai materealizuotis. 

Pastaraisiais metais savo kūrybą pateikiate netikėtomis formomis – sukūrėte knygą, dabar jau žengėte ir į kino industriją. Kodėl tai vyksta būtent dabar? 

Gal neturėjau kur padėti energijos (šypsosi). Iš tiesų karantinas buvo puikus laikas realizuoti senas savo idėjas, kurios dulkėjo stalčiuje. Prie to prisidėjo ir emocinė būklė – ji buvo ir yra šaltinis naujoms idėjoms. Kokia ta būklė – tokia ir žinutė. Taip pat man labai svarbu, kad savo kūrybą galiu išreikšti per skirtingus kanalus. Tai, ką sudedu į knygą, niekada neatskleisčiau dainoje, o tai kas sugula į 200 puslapių, gali atsiskleisti per 10 minučių ekrane.

Ko dar naujo galime iš jūsų tikėtis?

Galbūt dar vieno animacinio filmuko? Kol kas jaučiuosi save išpildžiusi šiose terpėse ir noriu tai vystyti, gilintis į tai toliau. Taip pat pradėjau seminarų kursą, tačiau apie tai – kiek vėliau... (šypsosi)

Animacinio filmo „Mora Mora“ kūrybos komanda:

Scenarijaus autorė ir režisierė: Jurga Šeduikytė
Animacijos režisierius: Robertas Nevecka
Prodiuserė: Giedrė Burokaitė
Kompozitorė: Jurga Šeduikytė
Fonų dailininkas: Gediminas Skyrius
Animatoriai: Robertas Nevecka, Lina Vaiškūnaitė, Pijus Balkaitis, Pijus Čeikauskas, Justinas Erminas

Animacinio filmo ištrauką žiūrėkite ČIA.