Jurga Žukauskaitė: kur keliauti motociklu jeigu neturi nei teisių, nei motociklo?

Kažkodėl įsimintiniausios keliautojų istorijos dažnai prasideda: nusipirkau kinietišką mažą motociklą skalbimo mašinų parduotuvėje Pietų Amerikoje, pradėjau juo važiuoti ir keliavau visus metus. Arba nuskridome į Vietnamą, išsinuomavome motociklus ir važiavome mėnesį, o po to dar Laoso džiunglėmis tuo pačiu, ir po Kambodžą šiek tiek…

Net keturiskart SBK motociklų pasaulio čempionas Jonathan Rea neseniai paskelbė, kad taip ir neranda laiko išsilaikyti A kategorijos, o 12 kartų „Isle of Man“ varžybose važiavęs ir greičio rekordus viršijęs dabar laidų vedėjas ir kaskadininkas Guy Martin bylinėjasi teisme dėl padirbto vairuotojo pažymėjimo.

Kai man prieš keletą metų sakė, kad niekam neįdomu Pietų Amerikoje tos motociklo vairavimo teisės, tai aš kraipiau galvą iš nuostabos. Ir išskridau į Vietnamą. Be teisių ir be motociklo. Pervažiavau motociklu visą šalį išilgai nuo Hanojaus iki Ho Chi Minho (Saigono) per kalnus ir kaimus su trimis vyrais, kuriems važiavimas motociklu darbas, kasdienybė ir malonumas. Kaip aš fiziškai ir psichologiškai atlaikysiu važiavimą kasdien motociklu tris savaites net nemąsčiau, tik labai nenorėjau būti stabdis ir našta. Kažkodėl bendrakeleiviai to nepabijojo.

Idėjų, kokius motociklus pirkti/nuomotis Vietname buvo visokių.

Pirmą vakarą Hanojuje iškart apėjome vietas, kur tokius parduoda. Radome panašiausius į važiuojančius ir sutarėme, kad ryte mums jie bus paruošti. Kai grįžtant į viešbutį gatvėje kažkoks vietnamietis pradėjo aiškinti, kad jis nuves mums parodyti geresnius motociklus, norėjome numoti ranka, kaip ir į visus kitus pasiūlymus pirkti kažką gatvėje. Nežinau kodėl, bet mes vis dėlto nuėjome su juo ir čia vienas tų atsitiktinumų už kuriuos kažkam reikia padėkoti. Jis mus nuvedė į „Hanoi motorbike“ nuomos punktą, kur radome praktiškai naujus, originalius, ne kiniškus Honda XR150. Tai buvo didžiausias ir geriausias motociklas, kurį galima buvo išsinuomoti Vietname (dabar galima rast ir CRF250).

Maniškis buvo nuvažiavęs tik 1000 kilometrų, jo vertė 3000 dolerių, o nuoma pirmam mėnesiui kainavo 350 dolerių, antram – 300 dolerių, trečiam – 250 dolerių, o ketvirtam tiek pat. Būčiau žinojusi, kad tiek laiko praleisiu Azijoje, būtų buvę verta pirkti, bet mano planai man pačiai dažnai nežinomi. Bet kuriuo atveju tai buvo mažiausiai kelis kartus pigiau nei Europoje nuomotis panašų motociklą.

Motociklo vairavimo teisių neturėjau, bet su motociklu buvau važinėjusi Lietuvoje miškuose, trasose ir mokinusis su „Enduro Lithuania“ kolektyvu. Niekada nebuvau keliavusi motociklu pati, kaip vairuotoja, bet buvau visokiomis sąlygomis sėdėjusi ilgas valandas kaip keleivė ir galvojau, kad jau viską žinau, kas manęs laukia. Bet, pasirodo, lėkti enduro tipo motociklu kasdien nuo ryto iki vakaro tris savaites per viską – kalnus, debesyse, per džiungles, krioklius, kaimus – visai kas kita. Juk čia visi: vaikai, šunys, vištos, karvės gyvena tiesiog ant gatvės, o mums teko važiuoti per smėlį, žvyrą, serpantinais, per molį kasdien nuolat lyjant lietui visai šlapiai ir nuo įtampos, bandant neatsilikti nuo vyrų, surakinta pečių juosta. Net valgyti nebegalėdavau pusę dienos, nes skrandis nedirbdavo. Per naktį bandydavau su fenais išsidžiovinti nors batus, nes radiatorių tai jie neturi, o kitą rytą vėl kalnuose lyja ir šalta. Normalią motoaprangą tada aš jau turėjau, bet… palikau namie. Nes Vietname bus šilta! Ir buvo. Bet tik tada, kai po kelių savaičių nuvažiavome iki pietinės Vietnamo dalies.

Labiausiai gailėjausi, kad nepasiėmiau šalmo, nes nieko normalaus neradau nusipirkti, tai važiavau su tokiu bliūduku. (juokiasi) Aišku, visi Azijoje važiuoja su šlepetėmis, šortais ir marškinėliais be rankovių. Dažniausiai su motoroleriais. Kai likau gyventi kaitavimo mokykloje, paplūdimio nameliuose mano bliuzonas su apsaugomis, kelių apsaugos, pirštinės ir batai kėlė visiems nuostabą. Žinoma, kai važiuoji tik nuo pliažo iki baro, darosi kvaila dėliotis ant savęs nors tokias minimalias apsaugas, bet kai jaunieji keliautojai Laoso džiunglėse išsinuomoja motorolerius ir pliki važiuoja tokiomis trasomis, kur enduro ralį gali padaryt, pradedi nebesuprasti, kodėl jie taip visko bijo ir saugosi Europoje, o nuskridę į Aziją tampa drąsuoliais. Nes motoroleris ne motociklas?

Taip, pietryčių Azijoje gali išsinuomoti ne tik motorolerį, bet ir nedidelį enduro motociklą ir važinėti be teisių, be patirties, be apsaugų, bet kur – paplūdimiuose, kopose, kalnuose, laukuose, kur tik nori. Socialiniai tinklai pilni jau net nusibodusių gražiausių nuotraukų ir filmuotos medžiagos, kaip visi žiemą keliauja po šiltą ir pigią Aziją. Tik niekas nefilmuoja, kad į jūrą įlipti negali, nes aplink kojas iškart apsisuka maišeliai, pliaže tikrai ant šiukšlių nesitiesi rankšluosčio ir dažniausiai kelionė ant dviejų ratų nesibaigia vien keliais nubrozdinimais. Ir mums nesibaigė.

Man, tiesą sakant, pasisekė nenusiversti nuo motociklo nei karto, nors daug kartų buvau labai arti to. Tai priešpriešais išvažiuoja kas nors iš už posūkio, tai su didžiausiais ryšuliais lenkia vienas kitą nežiūrėdami, tai šlapia, tai slidu, tai karvės, tai vištos. Vieną kartą šuo trenkėsi į mano motociklo priekinį ratą iš šono, bet aš kažkokiu būdu išlaikiau vairą, o bendrakeleiviui kitas šuo iššoko tiesiai priešais ir jis trenkėsi į jį kaip į akmenį. Ir vertėsi per motociklo priekį. Aš to nemačiau, nes jis važiavo už manęs, bet kai visi pradėjo apsisukinėti, supratau, kad kažkas šįkart ne taip. Kai privažinėjau ir pamačiau jį gulintį ant kelio, visiškai nejudantį, išsigandau, o kai pakeltas sėdėjo perbalęs ir užsimerkęs, nekalbėjo su mumis, galvojau: „Dieve, ką mes pasakysime jo šeimai?!“.

Šiaip ne taip nugabenome Simą iki artimiausio to kaimo gydytojo, per tą laiką motociklą kaime prikėlė iki važiuojančio ir šitas užsispyręs žemaitis nusprendė, kad nuvažiuos iki artimiausio miesto ligoninės pats. Nuvažiavo dar 120 kilometrų jau tamsoje ir per lietų, su vis atlimpančiais nuo žaizdų pleistrais. Ligoninėje naktį padarė tyrimus ir pasakė, kad tarp plaučių kaupiasi oras ir jis nebegali nei važiuoti, nei skristi namo. Po kelių dienų visi priėmėme sprendimą pabaigti maršrutą be Simo, o po savaitės jį pasiimti pakeliui namo. Ir tik grįžęs namo jis išgirdo pilną diagnozę: 5 lūžę šonkauliai, raktikaulis ir krūtinkaulis. Ir ką? Simas sako, kad tai buvo įsimintiniausia kelionė ir laukia kitos. Žemaitis su charakteriu.

Deja, Vietname avarijose kasmet žūsta tūkstančiai žmonių, šalies keliai statistiškai yra pavojingiausi pasaulyje, bet reikėjo tikrai kraupių turistų mirčių pastaruoju metu, kad Vietnamo vyriausybė pradėtų griežtinti reikalavimus nuomos įmonėms, kurios, žinoma, dar ilgai nuomos motorolerius ir motociklus turistams neprašydamos jokių vairavimo pažymėjimų. Kita vertus, sako, Vietname visos dviratės mototransporto priemonės iki 150cc varilio kūbatūros traktuojamos kaip motoroleris. O automobilį išsinuomoti Vietname išvis nėra galimybės, lieka tik autobusai ir taksi. O kas nori keliauti autobusu?

Žinoma, gali nuvažiuoti iki žymiausių miestų, bet juk norisi pamatyti nuošalesnes vietoves, kalnus, krioklius, gyvenimą kaimuose. Mes per tris savaites išmaišėme nemažai Vietnamo užkampių motociklais. Pradžioje mūsų orientyras buvo internetuose rastas maršrutas pavadinimu „The Big One“, tik mes važiavome nuo Hanojaus iki buvusio Saigono. Labiausiai mano rekomenduojamos nepraleisti vietos važiuojant nuo Hanojaus žemyn: Mišono (My Son) šventyklų griuvėsiai prie Danango, Ngu Hanh Son penkios marmuro uolos, pavadintos penkių elementų pavadinimais, kurių viduje yra išskaptuoti tuneliai, laiptai, didžiausios uolos ir grotos, o jose budistų ir hinduistų skulptūros, gėlės, žvakės – mes ten patekome jau saulei besileidžiant – vaikščiojom iš vienos uolos į kitą ir nieko nekalbėjome, nebuvo žodžių apibūdinti tokią atmosferą. Galiausiai užlipome ant kalvos viršaus, kur labai tiko nuoroda – laiptai į dangų. Po kojomis matėsi visas gyvenimas – Danangas – kurortas prie jūros.

Taip pat įspūdinga Phong Nha ola, žinoma visa Mekongo delta. Jeigu jūsų tikslas pakaituoti, tai visais atžvilgiais graži vieta ir jau populiarėjantys kaitavimo centrai yra Phan Range. Net jei ir nedomina jėgos aitvarai, galite atvažiuoti gražiausiu serpantinu palei jūrą, apsistoti Vinh Hy kurorte, maudytis švariuose paplūdimiuose, valgyti Amanoi viešbučių tinklo darbuotojams skirtoje kavinėje, laipioti akmenimis, šokinėti nuo krioklių, aplankyti vėžliukus, kuriuos ten saugo, važinėtis siaurais slaptais keliukais tarp medžių ir prakitškai nesutikti žmonių.

Ką mano patirtis parodė:

1. Jeigu tyliai svajojate keliauti motociklu ilgą laiką, bet galvojate, kad: a) neturite kelioninio motociklo, b) A kategorijos, c) brangios motoaprangos, d) didelio kolektyvo tokiai kelionei, e) dar daugiau santaupų, f) kelių mėnesių atostogų, g) tolimų kelionių organizavimosi patirties. Tai šitie visi dalykai nėra tokie jau būtini. Viskas daug paprasčiau nei atrodo iš šono. Užtenka nusipirkti lėktuvo bilietą, išsinuomoti motociklą ir keliauti, kad ir vienas, kad ir kelioms savaitėms. Kad ir po tą pačią Pietryčių Aziją. Ji saugi, pigi ir dažniausiai šilta.
2. Važiuojant su kolektyvu bendrakeleivio važiavimo greitis ir stilius erzins mažiausiai, bet savo kaprizus ir pageidavimus reikės nutylėti. Kiek bus įmanoma.
3. Kas iš tikrųjų būtina – tai važiavimo motociklu įgūdžiai ir patirtis visokiomis sąlygomis, nes kelionėje keliai ir orai nežinomi.
4. O jeigu jūs mergina, kuri, kaip aš, nuo dešimtos klasės ant kambario sienų kabinote motociklų, o ne vaikinų muzikos grupių plakatus, bet galvojate, kad kol neišlaikysite teisių, negalite važiuoti motociklu, tai viskas atvirkščiai – įtariu, kad jums gali visai patikti pasivolioti dabar ant puraus sniego enduro pamokose.
5. Tada galima išvažiuoti į kokį bekelės turą pavasarį. Kad ir vienos dienos. Įgauti įgūdžių ir bendraminčių. Bus smagi vasara ir dar smagesnė žiema. Kur nors Azijoje arba Pietų Amerikoje. Juk reikia Dakarą vienąkart pamatyti gyvai, ar ne?!