Jurgai Šeduikytei – 45: apie pokyčių metus, naują sūnaus Ado etapą ir viešai išsakytą kritiką

Jurga, kaip minėsite savo gimtadienį? Ar ta 45-mečio sukaktis jums kažką reiškia?

Šiais metais gimtadienio nešvęsiu. Pernai švenčiau, o metais prieš tai jį minėjau net kokius 2–3 mėnesius, nes buvo koncertinis gimtadienio turas ir sugalvojau, kad žmonėms per koncertus dovanosiu gėlių.

Manau, kad žmogus gali įsikalinti į tą įsivaizdavimą, kad vieną kartą metuose turi būti balius su 50 žmonių, alkoholiu ir dar sūriu, alyvuogėmis, tortu. O kitas gali pasakyti, kad aš niekada nešvęsiu, ir būti užsidaręs, neiti į žmones. Ir jie abudu turi teisę egzistuoti.

Aš galvoju dar kitaip. Tiesiog žiūriu, kaip šiais metais norėčiau švęsti. Nes jeigu tu nekreipi dėmesio į savo poreikius, tai tada tas gimtadienis išeina labai liūdna diena. Matyt, tą dieną gimusiam žmogui ciklas vis tiek yra svarbus. Ir po metų kažkas keičiasi.

Aš tą dieną noriu įsidarbinti, o ne kiekvienais metais būti nuo jos priklausoma. Šiemet savaitę, kuri yra aplink gimtadienį, turiu daug užsiėmimų. Tiesiog noriu šventiškos būsenos viduje, nes žinau, kad kiti prisimins.

Kokie jums buvo pastarieji metai? Nutiko kas nors naujo, galbūt netikėto arba labai laukto?

Labai daug visko nutiko. Vienas iš esminių, gal tokių grandiozinių pokyčių, buvo mano vaiko iškeliavimas mokytis į Ameriką. Aš namie likau viena. Tada mano namuose atsirado gyvūnas – katinėlė Munė.

Be to, po ketverių metų pertraukos išleidau albumą, kas šiemet man yra didžiausias džiaugsmas, nes tuos ketverius metus truputėlį graužiausi, kad kūryba buvo sustojusi. Bet buvo kitų projektų, labai gražiai judančių į priekį. Ir kai tu jau daug nuveikęs, visą laiką baisu, nes galvoji – o ką dar gali, ką dar naujo? Juk norisi, kad tai būtų nauja, šviežia, gyva. Ir niekada nežinai, ar sugebėsi tą naują šviežumo jausmą pažadinti savyje per kūrybą.

Bet, sakyčiau, tikrai pavyko. Labai džiaugiuosi. Ir gal netgi džiaugiuosi tuo, kad yra supratimas, jog kūryba, kuri buvo prieš tai, pasibaigė, nes ji buvo tik „užmetimų“ pavidalu. Galima sakyti, kad ji truputėlį išaugo laiką, nes buvo pradėta tada, kai jos galbūt nereikėjo, nebuvo tokia aktuali, o dabar kaip tik tapo aktualesnė.

Užsiminėte, kad vienas didžiausių pokyčių buvo sūnaus išvykimas mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas. Tiesa, švenčių laikotarpiu Adas buvo trumpam grįžęs į Lietuvą. Ar labai sunku buvo ir vėl išsiskirti, vėl išleisti jį į svetimą šalį? O gal jau apsipratote su šia situacija?

Kai jis išvažiavo pirmą kartą, ašarėlė nuoširdžiai nubėgo. Sakė – jam irgi, kai jau nusisuko nuo mamos. Bet, matyt, tas paleidimo momentas priklauso nuo to, koks jis yra. Jeigu tu prie to vaiko prisirišęs negyvai, iki grabo lentos – tada labai sudėtinga situacija, kai vaiką iš tavęs „atima“ pasaulis, „atima“ jo žmona, „atima“ dar kažkas. Gali prisidramatizuoti taip, kad gyvenime nebeliks laimės.

Aš visą laiką Adą auginau matydama šalia suaugusį žmogų, nes gal nežinojau, kaip reikia tuos vaikus auginti. Buvo kažkoks stebuklas: susikūrė čia, mano pilve, kažkas ir dabar gyvena. Tai ta pagarba kaip asmenybei buvo nuo pat pradžios.

Nors gal nėra lengva tai pasakyti, bet paleidžiant vaiką skyrybos tam tikra prasme irgi yra pagalbinis dalykas. Juk pusę laiko jis būdavo pas tėtį, pusę – pas mane. Tuo metu, kai jau važiuodavo pas tėtį, man tekdavo jį paleisti. Buvo toks susitarimas ir tai iš tikrųjų auklėjo. Adui tai galbūt nebuvo kažkoks lengvas momentas. Bet mes prie to pripratome, nes kai išsiskiri – tiesiog toks gyvenimas.

Dabar yra labai įdomu, nes jo kolegos, draugai, klasiokai grįžta į Lietuvą. Kai kurie nenori išvažiuoti atgal. O Adas sako: „Jau pasiilgau ten pamokų, mokytojų ir mokslo, draugų.“ Man labai džiugu, kad tos galimybės, kurios atėjo į gyvenimą, jį pagerino. Nors labai gera ir kas buvo čia – nuostabu, kad jis mokėsi Čiurlionio menų mokykloje. Tačiau jo gabumams, kuriems čia truputėlį kraštutinu skleistis, ten yra labai geros sąlygos.

Adas išvyko į mokyklą, kur labai aktyviai derina sportą su muzika. Kaip tai atrodo? Kas ten per studijos, kas ten per mokslai, kuo jie kitokie nei Lietuvoje?

Jo mokykloje yra keturi stipresni pasirenkamieji dalykai, o kiti dalykai – bendrasis lavinimas. Jeigu pasirenki, kaip jo atveju, muzikos kūrybą ir kažkokius kitus dominančius dalykus, tu gali tuo užsiimti. O Lietuvoje, kiek pati atsimenu, visąlaik būdavo, kad jeigu esi grojantis žmogus, tai negali žaisti kokio tinklinio, nes tau tiesiog reikia saugoti pirštus.

Žmogus turi būti aktyvus ir meniškas. Jis negali būti vienoks, nes tada tiesiog neturės sveiko kūno. Ir man labai smagu, kad ten yra platesnis požiūris.

Bet aš suprantu ir žmones, kurie yra tiesiog pasirinkę plėtoti tik, pavyzdžiui, fortepijono, karjerą ar pūsti tromboną, trimitą, ir jiems tai tinka. Mano vaikas, kaip ir aš, yra truputėlį maištininkas. Ką jau darysi – genai, matyt, persidavė, tai reikia ieškoti tinkamos vietos tam išsiskleisti.

Paminėjote ir tai, kad po ilgos pertraukos išleidote naują muzikinį albumą. Interviu daug pasakojote, ką jums reiškia jis ir jame esančios dainos, kad jos gimė su daugelio žmonių pagalba. Ar sūnus Adas domisi šia jūsų karjeros puse? Galbūt net prisidėjo prie albumo?

Aš niekada nebrukau Adui klausytis mano muzikos, jis dažniau būdavo koncertuose pas tėtį, bet galvojau, kad būtų labai smagu, jeigu jis kada pasiklausytų kokios nors mano dainos ir išsirinktų vieną sau patinkančią. Ir dabar, visai neseniai, kadangi daug dalinausi naujais dalykais ir savo dainai kūriau klipą, jis tiesiog paklausė dainos, o aš paskui persiunčiau jam visą albumą. Perklausė tą albumą ir sako – aš kai kurias dainas įsidėjau tarp patinkančių dainų sąrašo. Tai buvo labai gražu.

O dėl bendros kūrybos, tai labai džiaugiuosi, kad dabar Vilniaus knygų mugėje pasirodys nauja knyga su tapytoju Martynu Gediminu, kur aš rašiau paradoksaliąją poeziją. Tos knygos pradžioje yra QR kodas. Jį nuskenavę, žmonės gali paklausyti įrašo, kaip Adas grojo iš gulimos parodos. Pastarojoje mes pristatėme šitą knygos projektą ir pasiėmėme Adą kaip tą trečią žmogų, kuris figūruoja toje knygoje kaip rašytojas. Adas ten debiutavo savo kompozicijomis, improvizacija. Jis sakė: „Labai keista, aš nieko nebijau, man labai patogu.“ Ir mums taip pat buvo labai gerai.

Po M.A.M.A apdovanojimų savo instagramo paskyroje pasidalijote įrašu apie patyčias, kurios, jūsų manymu, vyko scenoje, ir paskatinote to daugiau nebetoleruoti. Ne visi kviestiniai svečiai išdrįstų taip pasisakyti viešai. Kodėl jums atrodė svarbu tai padaryti? Kas paskatino tokį žingsnį?

Gal tai, kad po truputėlį vėl pradėjo judėti projektas „Už saugią Lietuvą“ ir mes kaip tik šnekėjome apie tai, ką tokio paprasto, aiškaus būtų galima padaryti padaryti, kad iš tikrųjų būtų nauda. Pavyzdžiui, buvo pateiktas vienas miestas, kuriame „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius Andrius Mamontovas tuo metu veikė ir kalbėjo su jaunais žmonėms. Pateikti rezultatai, skaičiai, rodantys, kad sumažėjo savižudybių ar kažkokių kitų įrodymų, jog žmonės labai sudėtingai perneša tam tikras emocijas.

Man lygiai taip pat kyla klausimų, kaip gyventi, kad aplinkui būtų geriau. Ir tada, kai keli tą klausimą, tu pradedi matyti. Dabar aš jau žinau, kas yra patyčios. Mokykloje kažkokiu būdu tiesiog gaudavai pylos iš saviškių ir tapdavai „autsaideriu“ (ang. outsider – pašalinis, red. past.), tu net nesuprasdavai, kas įvyko.

Bet, manau, reikia įvardyti – kai nurodomi žmogaus vardas pavardė ir pasakomas dalykas, prieš kurį jis negali nieko atsikirsti, tai ir yra patyčia. Tuo metu subtilus humoras – mes visi labai gerai žinome, kas tai yra, kai tai įvyksta. Bet kurti tuos juokelius nereiškia, kad tu sumeti tai, kas yra savaime suprantama, ir tikiesi, jog žmonės juoksis. Nes žmonės nėra kvaili. Žmonės jaučia, su kokia emocija yra sakomas tas dalykas.

Pavyzdžiui, yra vieni humoro atstovai, kurie juokaudami turi žmogišką šilumą. O kiti, nors kaip žmonės ir turi tą šilumą, bet tarsi užsideda vaidmenį, kad neturi, nes tai yra Amerikos standartai, dar kažkur išmokti dalykai. Ir man galbūt nepriimtina, kad mes, tarsi kopijuodami kitas šalis, nieko nuo savęs nepridedame.

O po M.A.M.A natūraliai susidėliojo mintys ir parašiau. Nesakau, kad jie kažką blogai daro – tiesiog kviečiu menininkus, viešus žmones prisiimti atsakomybę už tai, kad mes darome įtaką. Ir jeigu norime, kad mūsų vaikai mokykloje patirtų mažiau patyčių arba nesityčiotų vieni iš kitų toliau gyvenime, mes turime būti pavyzdys, kaip to nedaryti.

Kokių reakcijų sulaukėte po minėto savo įrašo?

Mano instagramo paskyroje sprogo diskusija – vieni sakė vienaip, kiti kitaip, treti ėmė toliau tyčiotis iš tų, kurie tyčiojosi. Aš šiuose dalykuose stengiuosi išlaikyti balansą, harmoniją, bet labai gera tiesiog turėti tą savo nuomonę, o ne slėptis po lapais. Nes nuo to, kad kai su mumis kažkaip elgiasi arba kai aplinkui vyksta kokie nors dalykai, mes niekada nieko nepasakome – sąmoningesni ir labiau asmenybės nesidarome.

Ko dar galėtumėte palinkėti muzikos industrijai, apdovanojimams?

Aš labai džiaugiuosi ir labai pasitikiu visa muzikine industrija. Manau, kad jeigu kažkas išgirdo mano žinutę, kažkam tai surezonavo ir yra svarbu – tai kitais metais vėl bus kitaip.

Bet jeigu reikėtų įsivaizduoti, koks galėtų būti M.A.M.A renginys, tai galima būtų kalbėti apie tuos elementus, kad tai yra svarbu. Mes vieni kitiems – svarbu. Ne kaip atrodys per teliką, bet žmonės svarbu vieni kitiems. Tada tai yra vieta, kur mes susitinkame, galime susipažinti ir gali būti kažkoks dalykas, kuris jungia.

Kitas dalykas – mes galime būti, pavyzdžiui, tuo, ko norėtų jauni žmonės, kurie tik pradeda svarstyti apie buvimą muzikoje. Tai reikėtų išsikelti sau klausimus, kaip mes motyvuojame, kaip jungiame šitą bendruomenę į krūvą ir kaip esame tas renginys, kurio visi lauktų.

Visus metus norėčiau labai laukti šito renginio ir aš jo laukiu. Aš tiesiog tikiuosi, kad jis bus toks, kur vėliau vėl norėsiu būti. Tai šiuo atžvilgiu – vien tik teigiamos emocijos.

Esate ne tik dainininkė, bet ir rašytoja, mama. Ar kada kilo minčių, kad pats gyvenimas slysta iš rankų, kad per mažai laiko viską suspėti? Kas jus paskatino nesustoti ir neleisti gyvenimui slysti? Tai turėtų būti aktualu ir Lietuvos jaunimui.

Prieš jaunimą aš iš viso lenkiu savo galvą dėl to, kad tiesiog užtenka paskaičiuoti, kiek laiko žmogus praleidžia mokykloje prie savo darbų. Jis nuo 8 valandos ryto iki, pavyzdžiui, penkių vakaro, jei įskaičiuosime būrelius, dirba, tada grįžta, daro namų darbus, o nueina miegoti dešimtą valandą. Kai kažkada su Adu skaičiavome, tai buvo visiška tragedija. Tai yra per ilga darbo diena, dėl to reikia labai puoselėti emocinę jaunų žmonių sveikatą ir visaip kaip pabandyti užpildyti esminius poreikius.

Lygiai tas pats galioja ir suaugusiems. Mes patys pasidarome per daug darbų. Ir klausimas – ar tai, ką tu darai, yra tai, ką nori daryti? Nes jeigu tai yra dar ir tai, kas visiškai ne tau, jau garantuotos sveikatos problemos. O kai visko daug – reikia išmokti tarpuose ilsėtis.

Kitas dalykas – nedaryti kažkokių feikinių, kaip aš vadinu, judesių, pavyzdžiui, neapsimetinėti, kad esi kažkuo, kuo nesi. Tai dvigubai nuvargina.

O dar reikia atsiminti savo misiją, nes jeigu, pavyzdžiui, tavo darbas yra tai, kuo tu gyvenime labai tiki, tai tave ir užpildo, ne tik išsekina. Ir reikia saugoti savo sveikatą.

Aš buvau perdegusi ir tai labai greitai atsitinka, tu negali to nuspėti ir tai tiesiog prisikaupia organizme. Tavo kūno pažinimas, kūno kalbos skaitymas yra vienas esminių įgūdžių, dėl ko aš, pavyzdžiui, nuo kovo vėl rengiu emocinės sveikatos laidą. Mes šnekamės apie tai, kaip išmokti skaityti, ką tau siunčia tavo kūnas, kokios yra tavo vidinės negalios, su kuo reikia dirbti, su kuo reikia būti ramybėje ir džiaugtis, kaip tvarkytis santykius, kad nebūtum išsekęs dažniau nei užsipildęs.

Kas jums padėjo tvarkytis su perdegimu?

Tvarkytis su perdegimu padeda dažniausiai kiti žmonės, o ne emocinės gerovės knygos. Kai jau esi situacijoje, kur pats nebežinai, kaip elgtis, tau reikia paprašyti pagalbos, o tai irgi daug kam yra sunku. Todėl sakau – padėkime vieni kitiems. Labai svarbu nebūti situacijoje vienam, neapsimesti, kad tu esi čia kažkoks vienas arba svarbiausias, ir laiku paprašyti pagalbos. Kaip ir svarbu laiku padėti kitam arba tame būti kartu.

Interviu norėčiau pabaigti klausimu apie jaunystę. Praėjo 20 metų nuo tada, kai išleidote pirmąjį albumą „Aukso pieva“. Ką šiandieninė Jurga pasakytų tai Jurgai prieš du dešimtmečius? Galbūt apie kažką perspėtų, o gal palinkėtų nesustoti ir kurti toliau?

„Tu tokia šaunuolė, net neįsivaizduoji.“ Aš kartais paklausau pirmų dainų ir galvoju – kaip nežinodama, ką ten pasakiau, sugebėjau sugalvoti tokias įdomias metaforas. Šiaip gal šis palinkėjimas ne sau, nes ten manęs nebėra ir nebebus niekada, bet žmogui, kuris bijo kurti, nes nežino, kaip tai daryti. Bijo protas, bijo vidinis vaikas, bet lygiai taip pat tas vidinis vaikas, jeigu tu jį sudominsi, gali prisijungti prie pasąmoninių tavo didžiųjų lobių ir gebėjimų, kad sukurtum kažką labai savito, unikalaus. Paskutinis mano žodis yra: „Nebijok“.