Jurgis Didžiulis: „Kodėl „Burning Man“ aš sudeginau 10 tonų CO2, kovodamas su klimato kaita?“
Šių metų kelionė į „Burning Man“ Jurgiui DIdžiuliui kainavo maždaug vieno mėnesio pajamas ir išmetė į atmosferą apie 10 tonų CO2. „Paradoksalu, bet tai yra vienas prasmingiausių dalykų, kuriuos galiu padaryti ne tik dėl savęs, bet ir vardan klimato kaitos padarinių mažinimo“, – sako Jurgis.
Už transformacinius potyrius bei transcendentines akimirkas žmonės būna pasiryžę pakloti transcendentines pinigų sumas. Šia prasme „Burning Man“ tikrai nenuvils. Patirti Nevados dykumoje savaitę trunkančią utopiją yra tarsi gauti progą pajodinėti vienaragiu – tai neišvengiamai paveikia suvokimą apie tai, kas yra įmanoma tarp žmonių ir ką gebame padaryti kartu. Kai kam tai yra ir šoko terapija ego, kitiems – sanatorija sielai.
„Pirmasis Erikos apsilankymas nebuvo išimtis. Kažkuriuo momentu festivalyje ji atsisuko į mane ir ryžtingai tarė: „supratau“. Kai paklausiau, ką ji suprato, jos atsakymas buvo – „pasakysiu, kai galėsiu tai išreikšti žodžiais“. Tų žodžių ieško jau kokią savaitę, bet jos žvilgsnis – jau kitoks. Akivaizdu, jos atžvilgiu CO2 ir pinigai „sudeginti“ tikslingai“, – pasakojo Jurgis Didžiulis.
„O man visgi po ketvirto karto asmeninė transformacija jau nebėra tikslas. Jau gerai „prisičirškinęs“ toje dykumoje, jaučiu pareigą prižiurėti ugnį kitų „čirškinimui“. Tai yra tarsi godus noras sukurti kitiems tą transcendentinį „much wow” jausmą, kuri pats patyriau pirmus kartus. Piligriminė kelione į dykumą man dabar yra proga susieiti su „saviakais“, gauti įgūdžių ir įkvėpimo kurti panašias erdves bei plėsti transformacinį kultūrinį lauką už dykumos ribų“, – įspūdžiais dalijosi Jurgis.
„Burning Man“ kaip ant delno parodo, kas vyksta, kai 80 tūkstančių žmonių išdrįsta viešai svajoti ir materializuoti alternatyvią realybės viziją ekstremalioje aplinkoje. Tarsi tai būtu socialinis/visuomeninis CERN atominių dalelių greitintuvas – brangus eksperimentas, kuris įrodo, tegu ir laboratorinėmis sąlygomis, ką leidžia mūsų žmogiškieji gebėjimai. O įsitikinimas, jog kurti kitokią „masinę realybę“ yra įmanoma, kad ir trumpam, yra tai, ko labiausiai trūksta kovojant su klimato kaita. Pamatyti savo akimis, kad planas B yra ne tik galimas, bet jis gali būti ir visai patrauklus variantas“, – svarstė atlikėjas.
„Jeigu klausote mokslininkų ir tikite moksliniais tyrimais, suprantate, kas yra prognozuojama kalbant apie klimato kaitą. Tai turbūt Jus baugina. Nieko dėl to nedarote, nes: a) manote, kad tai beviltiška; b) elgiatės kaip stručiai – manote, jog ingoruojant pavojų, jis pats pasišalins; c) manote, jog gal vis dėl to nieko blogo nebus; d) tikite, kad kažkas mus „išganys“. Kitaip tariant, iki šiol nerandate įtikinančios alternatyvos, dėl kurios prisiverstumėte keisti savo patogų gyvenimą.
Aš Jus suprantu. Niekas nešoks iš lėktuvo, kol dar yra vilties saugiai nusileisti. Niekas nepaliks skęstančio laivo, kol nematys valties ar kranto. Niekas nepaliks OK tūso, kol nematys viliojančio plano B. Nors „Burning Man“ nėra planas B, tačiau jis veikia kaip puikus inkubatorius tam planui atrasti. Tai yra puikiausia treniravimosi aikštė tiems, kas supranta, kad tą planą reikia išmokti susikurti patiems. Artėjant potvyniui, reikia išmokti ne tik arkas statyti, bet ir žinoti, kaip komunikuoti, susitarti, organizuoti, ir įtikinti dalyvius, kad tai bus „much wow“, – sakė J. Didžiulis.
„Niekas nevažiuoja į tą dykumą tiesiog tam, kad išgyventų. Susitvarkyti su sunkiomis sąlygomis nėra tikslas. Tiklas yra klestėti, sukurti gausą, patirti pilnavertišką žmonių potencialą, kurti gerovę ir prąsmingą gyvenimą kitaip. Jeigu savo vaikus išmokinsiu statyti palapinę, užkurti laužą, susimedžioti laukinį gyvį – tai padės jiems išgyventi stichinės nelaimės atveju. Jeigu jie gaus patirti tribalinę žmonių prigimtį, bendradarbiavimo vaisius ir kalbės bendruomeniškumo kalba, jie turės didesnę tikimybę susikurti klestintį gyvenimą“, – teigė iš festivalio grįžęs J., Didžiulis.
„Dauguma galvoja, jog į „Burning Man“ susirenkame tiesiog gerai patūsinti, bet tūsas čia yra šalutinis produktas. Mes statome visą 80 tūkst. piliečių miestą, kuriame duodame laisvę kolektyvinei saviraiškai – testuojame, ką reiškia švesti kiekvieną dieną, ką reiškia būti pilnavertišku žmogumi, ką reiškia tapti savo aplinkos socialiniais inžinieriais. Kitaip tariant, masiškai treniriuojame savo bendruomeniškumo raumenis ir lavinam susibūrimo ir kolektyvinės iniciatyvos įgūdžius.
Gebėti tai išnešti už „Burning Man“ ribų ir skleisti savo realybėje – tai yra tas tikslas, dėl kurio į Nevadą keliausiu kasmet, sudeginsiu mėnesio algą ir dar 10 tonų CO2. Formuoti bendruomeninę kutrūrą ir užkrėsti kitus mąstyti radikaliau, o gal net ir spalvotai svajoti apie savo paties sukurtą planą B“, – žada atlikėjas.