„Jeigu nesvajosim, nieko ir nebus. Reikia užsibrėžti daugiau, nei atrodo įmanoma padaryti“, – įsitikinę dabartiniai privataus Sugiharos namų muziejaus Kaune šeimininkai Jurgita (42) ir Saulius (40) GARBARAVIČIAI. Maždaug metus remontuotas muziejus neseniai atvėrė duris kardinaliai atsinaujinęs ir sustiprinęs savo misiją saugoti svarbų istorijos etapą. Dar – nebyliai primenantis, kaip viskas gyvenime susieta nematomais ryšiais.
Kieno idėja buvo įkurti tokį muziejų?
Saulius: Jis atsirado prieš dvidešimt penkerius metus, kai mano tėtis Ramūnas Garbaravičius, profesorius, istorikas Egidijus Aleksandravičius ir dabar jau šviesaus atminimo belgų verslininkas Freddy Opsomeris kartą susitikę išsikalbėjo apie 1939-aisiais Kaune rezidavusį Japonijos vicekonsulą Chiune Sugiharą. Drauge su olandų konsulu Janu Zwartendijku jis išgelbėjo tūkstančius žydų – pasirašė apie du su puse tūkstančio vizų, kad žmonės galėtų pabėgti nuo sovietų ir nacių represijų.
Tėtis kartu su bendražygiais atrado namą, kuriame prieškariu Kaune gyveno ir dirbo Sugihara. Įkūrė fondą „Diplomatai už gyvybę“ ir ėmė planuoti, kaip įamžinti Japonijos diplomato atminimą bei papasakoti, kaip svarbu istorijos skersvėjų kontekste neprarasti žmogiškumo. Tėvai net užstatė mūsų namus, paėmė banko paskolą, kad galėtų nupirkti tą namą ir jame įrengti muziejų.