Kino kuluaruose kalbama, kad kai lietuviškam filmui prireikia patrauklios gražuolės, kuri gebėtų ir gerai vaidinti, režisieriai pirmiausia ieško tavęs. Tai tiesa?
Tikrai taip manai? Tuomet man norisi pasislėpti po stalu (juokiasi). Ir ne tik iš kuklumo: tai skamba kaip labai dideli lūkesčiai, kurių svorį jaučiu net kūnu. Gyvename tokiame laikmetyje, kai gerų aktorių Lietuvoje – tiek jaunų, tiek vyresnių – daugybė, režisieriams tikrai yra iš ko rinktis.
Pamenu, daug metų slapčia troškau vaidinti Emilio Vėlyvio kūrinyje. Vis laukiau kvietimo, o jis vis sakydavo: „Tu per gera, Jurgut, supranti? Per gera!“
Tačiau kai galiausiai pakvietė į serialo „Vilko gomurys“ atranką – buvo nustebintas, o psichologės Livijos vaidmuo atiteko man. Iš tikrųjų kvietimų filmuotis nėra tiek daug, kaip gali pasirodyti: mitas apie mano didelę paklausą skamba perdėtai, bet priimsiu kaip komplimentą.
O kaip sekėsi filmuotis intymiose scenose? Šiaip ar taip, juk tai iššūkis.
Intymiose scenose sukasi kur kas daugiau žmonių nei du mylimieji.