Jurgita Jurkutė-Širvaitė: „Galiu duoti labai daug meilės“ (papildyta sausio 19 d.)

Na ir kaip sau pasakyti: viskas – užtenka?!

Ryto laida, savaitgaliais – tiesioginis eteris, spektakliai, gastrolės... Beveik visi mano kurso draugai iš Muzikos ir teatro akademijos įstojo į magistrantūrą, aš – ne. Man dar socialinio darbo diplominį darbą Vilniaus universitete pavasarį reikės ginti. Ėmiau ir pratrūkau. Štai, Jurgita, sąrašas: šito man nereikia, šitas gali palaukti, tas – nebūtina, anas – gal kada nors... Ir viskas! Išmokau pasakyti „ne“. Pasidarė lengviau gyventi.  

Tiesą sakant, nė pagalvoti negalėjau, kad imsiesi vesti ryto laidą.  

O man atrodė, kad tai – irgi kažkas nauja, ypatinga. Netrukus supratau: ryto laikas man visiškai netinka. Ypač sunku atsikelti po spektaklių, o dar gastrolės prisidėjo... Mano vyro draugai net šaiposi: gal neuždirbi, kad žmona taip draskosi?! Rytis bara: „Nedaryk man gėdos!“ (Kvatoja.)   

Taigi pasmerkti savęs skurdžiam aktorės gyvenimui nebijai?  

Esu toks darbštus ir taupus žmogus, kad man visko užteks. Juokauju, žinoma. Į televiziją atėjau tikrai ne dėl pinigų. Mane nuoširdžiai sužavėjo šokių projekto anonsas. „Štai tokį dalyką norėčiau pamėginti“, – tada pamaniau. Paskui pradėjau nesąmoningai pastebėti visokius pranešimus apie beprasidedantį projektą. O netrukus paskambino iš televizijos.  

Vadinasi, tavo svajonės pildosi? Dažnai?  

Oi, kartais prisisvajoju tokių dalykų!!! Net baisu! Pradedu galvoti: gal visai ir nereikėjo?..  

Prisipažinai esanti savarankiška ir taupi. Vadinasi, vyrui tavęs išlaikyti nereikės?  

Aš ir pati turiu kuo pasirūpinti. Brolis mokosi, mama viena... Jei jau sąžiningai, šį pusmetį neturėjau kito pasirinkimo: dirbau, kad uždirbčiau brolio mokslams, kad mamai padėčiau. Ji, žinoma, dėl to nerimauja, bet aš sakau: jei gyvenimas ko nors pašykštėjo, nuskriaudė, tai davė tau dukrą kaip aš. Žinai, kažkaip greitai randu atsakymus į savo klausimus.  

Jie ateina iškart? Ilgai galvoti nereikia? Svarstyti? Meno pasaulyje tai ne kiekvienam duota...  

Tai – ilgas procesas. Reikia ne vieną knygą perskaityti, kad galėtum sau padėti, atsakytum į savo klausimus. Mano aplinkoje esama žmonių, kurie iš vidinių problemų be vaistų neišsikapsto. Aš sau pasakiau: ne, galiu pati. Knygos labai padėjo, daug išmokau Muzikos ir teatro akademijoje.  
Mokytis man patinka, aš visada noriu daugiau. Pažiūrėkite, kokios ilgos mano rankos, kiek daug galiu aprėpti ir apglėbti, kiek daug meilės duoti. Taip pasakė mano kurso draugas po vienos spektaklio „Dieviškoji komedija“ repeticijos.  

Ir duodi?  

Daliju visiems – nepastebėjote?! Juokai juokais, bet tikrai atėjo laikas pasitraukti, aš ne iš tų, kurie varo iki paskutiniųjų. Negaliu pakęsti būsenos, kai nebelieka jėgų...  
Žinau, paleisti, atsisveikinti nėra paprasta. Juk būna, pilna spinta drabužių, kai kurių jau seniai nenešioji, bet išmesti gaila, – o gal dar prireiks? Dar neišmesiu. Bet nereikia bijoti! Kai paleidi, ateina naujų dalykų, o juk tik nauji ir veda į priekį. Jei vis tas pats ir tas pats, negali augti.  

Televizija į jos pasaulį patekusio žmogaus gyvenimą padaro viešą, apie laidų vedėjus sklinda daugybė įdomiausių istorijų. Kai vedei dainų konkursą Gruzijoje, tenykštė spauda rašė, kad esi nauja tuometinio prezidento Michailo Saakashvillio meilužė. Paskutinės naujienos iš Lietuvos: pasipūtėlė, arogantiška Jurkutė, kuriai neįtinka nei stilistai, nei drabužių dizaineriai...

Ak, taip – tos suknelės, nagų lako spalva, bateliai... Bet juk tai – ne aš! Tai vis ne mano žodžiai. Manęs tuose spaudos pranešimuose nėra, aš net neturėdavau laiko pasidomėti, ką apie mane rašo. O dabar, štai, aš kalbu. Tikra.  

Kalbi ir visą laiką šypsaisi. Ar tau kartais būna liūdna?

Greitai pajuntu kitą žmogų. Jei man su juo gera, esu atvira, jei sklinda bloga energija, užsidarau ir galiu būti labai šalta. Taip saugausi. Po tiesioginio eterio, šeštadienį, norisi užsidaryti, užsitraukti užuolaidas. Kitas galvotų: tik pamanykit, gražiai sušukuota, aprengta, ką reiškia ištarti kelis žodžius? Bet tiesioginis eteris išsiurbia jėgas, jas atkurti galiu tik savo erdvėje.  

Aš išvis nemėgstu didelių kompanijų, svečių, neturiu daug draugių. Į mūsų namus gali užeiti tik artimi žmonės.  
Pastaruoju metu į mano gyvenimą ateina ypatingų žmonių iš visai kito pasaulio. Galiu kalbėtis su jais apie įdomiausius dalykus ir man tai – didžiulė vertybė.  

O kas, jei scenos partneris ar kolega televizijos studijoje pasirodo tos gerosios energijos neturintis?  

Kol kas ir televizijoje, ir teatre man sekėsi. Žinai, ką manau? Visada atgal gausi tai, su kuo pas žmogų ateini pats, – šypseną ar surūgusį veidą. Labiausiai man nepatinka veidmainiai, tie, kurie save laiko reikšmingais, nors iš tiesų nieko reikšmingo šiame gyvenime nėra nuveikę. Įdomiausi pašnekovai sugeba nusileisti iki tavo lygio, nors kartais jiems galbūt visai ir neįdomu. Bet aš visada noriu būti silpnesnė šalia stipresnių, nes tik taip galiu eiti į priekį, tobulėti ir kada nors, labai tikiuosi, pati tapti stipri, galinti ką nors duoti silpnesniam. Čia lyg tenise, kai silpnesnis žaidėjas stoja į kovą su stipresniu.  

Beje, tavo vyras Rytis – puikus tenisininkas. Jis žaidžia su tavimi?  

Žaidžia, nors, manau, jam ne tiek įdomu, kiek tiesiog linksma, juk pats teniso varžybose prizines vietas skina. Kažkada buvau rimtai pradėjusi, bet apleidau teniso treniruotes, nebespėju. 

Jurgita, praėjusius metus, atrodo, ilgai prisiminsi, – tiek visko buvo: tėvelio mirtis, kelionė į Kambodžą su UNICEF, diplominis spektaklis, vestuvės, vaidmenys Agnės Marcinkevičiūtės filme „Vardas tamsoje“, Eimunto Nekrošiaus spektakliuose „Dieviškoji komedija“ ir „Idiotas“...  

Visos šitos patirtys man – ne šiaip sau. Tikiuosi, kad pamokas išmoksiu. Kai nutinka bėda, žmonės dažnai sako: „Dievo nėra!“ Yra jis. Stebi mus ir siunčia išmėginimų, kad taptume stipresni, kad augtume. Netekties pamiršti neįmanoma, tik visi mes turime savus kelius ją išgyventi. Vieni ištrina prisiminimus, kiti iš lėto laižosi žaizdas.  
Kelionė į Kambodžą man padėjo užsimiršti. Ne užmiršti, o užsimiršti. Tai būtina, jei nori eiti pirmyn. Mintys yra labai galingos, jei jas užsileisi, iš proto išeisi. Džiaugiuosi, kad būdama 27-erių jau tiek daug žinau. Ir vis galvoju: tai kiek dar per kokia dvidešimt metų sužinosiu (juokiasi)! Būsiu žiauriai išmintinga moteris.  

Na, išmintis moteriai dar geriau nei protas, argi ne taip sako?  

Net neabejoju! Išminties iš daug kur galime pasisemti: iš knygų, šeimos, vyresnių žmonių. Šeima man – lyg šventovė, gerosios energijos šaltinis, vieta, kur galiu būti savimi. Labai įdomu, iš kur tokia esu, užtat ir klausinėju močiutės, kas yra mano šaknyse.  

Šiais metais ištekėjai. Ar sunku buvo apsispręsti?  

Už viską man svarbiausia yra laisvė ir nepriklausomybė. Žinau, kad pati viską galiu, užtat ir apsisprendžiau staiga – arba dabar, arba niekada (juokiasi).  

Ir štai vieną gražią vasaros dieną gimtojoje Plungėje...  

Ir niekas nieko nesužinojo (juokiasi)! Man tai buvo svarbu. Ceremonija buvo jauki. Sutuoktuvės – intymus dalykas. Aš gal netgi prietaringa: džiaugsmo nevalia mėtyti ir barstyti.  

Ar suknelė tą gražią vasaros dieną buvo balta?  

Imsiu ir sakysiu (kvatoja). Viskas buvo labai gerai! Vestuvės ypač patiko vyrams. Sakė: čia tai – jėga, čia tai – rokenrolas! Moterys gal nelabai suprato, bet nuo seno taip susiklostė, kad mano draugai – vyrai. O mano vyras – pats geriausias draugas.  

Į povestuvinę kelionę išvažiavote?  

Aš išvažiavau į gastroles. Gastrolės man – lyg kitas pasaulis. Ir publika, susirenkanti į spektaklius, kitokia. Ji žiūri paprastai, nuoširdžiai reaguoja. Niekas nesidairo į kaimynus – šitas ploja, vadinasi, aš irgi paplosiu.  

Kelionės, sako, prideda prieskonio ir meilei...  

Kad aš ir taip per tuos ketverius metus namie mažai būdavau! Visada prisiminsiu pirmąsias gastroles Italijoje, Modenoje. Skambinu Ryčiui: norėčiau, kad pamatytum, koks čia gražus teatras! O jis: skrendu į Londoną. Prieš spektaklį skambinu, jo telefonas tyli. Kurso draugai suokalbiškai mirksi: turime tau staigmeną po spektaklio. Galvoju, vėl kėdę paslėps kaip per repeticiją. Spektaklis baigėsi, užkulisiuose klausome, ką kalba režisierius, žiūriu, Rytis su puokšte gėlių stovi. Net sutrikau, akimirką pamaniau, kad premjera Lietuvoje vyksta. Nuostabi akimirka.  

Ir tu ja moki džiaugtis... Ar esama dalykų, kuriuos padaryti tau sunku?

Man buvo taip sunku rasti laiko sau. Ir aš jau dabar svajoju, kaip sausio penktąją vesiu paskutinę „Šok su manimi“ laidą. O tada... Tada iki gastrolių visiškai nieko neveiksiu. Gaminsiu valgį, skaitysiu ir žiūrėsiu pro langą, kaip sninga. Ilgiuosi ramybės. Dabar toks mano gyvenimo etapas.  

Bet vieną dieną jis ims ir pabos?  

Aš juk ir nesakau, kad taip bus visada...  

Daug laiko skiri namams?  

Aš jiems visiškai neturėjau laiko, nors man patinka gaminti valgį, o langų valymas prilygsta meditacijai. Kad eitum į priekį, turi išgyventi tam tikrus periodus. Kaip kažkas pasakė, blogiausia, kad gyvenimas praeina pro šalį, kol tu planuoji. Skubame, lekiame, mėginame uždirbti pinigų, o vieną dieną... Ten daug pinigų neprisikrausi, ten jų išvis niekam nereikia. Galvoji: išeisiu iš televizijos, kaip gyvensiu? Neturėsiu naujos mašinos – o kaip tada? Ir ką kiti pagalvos?! Nesvarbu, ką kiti pagalvos, svarbiausia, kad neprarastum savęs, nepamirštum, kas esi ir kur esi. Aš labai tikiu, kad pamažu grįšime prie esmės, žmonės keisis, jų sąmonė transformuosis.  

Dabar kalbi tikrai ne kaip televizijos žvaigždė. Iš tiesų teatralai juk nemėgsta televizijos.  

Kai stojau į akademiją, bijojau, kad televizija man pakiš koją. Tik vėliau sužinojau, ką sakė priėmimo komisijoje: šita dar televizijos nesugadinta. Vėliau, kol mokiausi, sąžiningai lankiau paskaitas. Pastebėjau, dėstytojai tai vertino.  

Pavasarį Vilniaus universitete baigsi socialinio darbo studijas. Kam tau dar vienas diplomas?  

Aš nežinau, kas bus rytoj, nenoriu įsikibti į ką nors vieną. Nes gyvenimas per didelis, per platus ir mano rankos pernelyg ilgos (šypsosi).

Ir vieną dieną mes pamatysime tave globos namuose su vaikais?  

Kodėl ne? Juk taip liūdna žiūrėti į vyresnio amžiaus aktores, kurios visą gyvenimą turėjo tik sceną, daugiau nieko. Aš manau, kad svarbiausia moters funkcija – atvesti į šitą pasaulį vaiką, o ne svarstyti, kaip čia tapus prima artiste.

Vadinasi, dėlioji savo gyvenimo planą?

Kai buvau vaikas, mėgau projektuoti, kaip gyvensiu, ką veiksiu, kai užaugsiu. Tik dabar protingose knygose perskaičiau, kad tokios projekcijos atveda prie realių dalykų. O juk tai ir yra didžioji paslaptis.  

Vaikystės svajonės tapo tikrove?  

Manau, kad taip. Taigi svajoti reikia atsargiai.  

Svajojai būti princese?

Svajojau (juokiasi). O realiame gyvenime gavau Mis Lietuvos karūną!