Jurgita Jurkutė-Širvaitė svajoja apie „Trijų seserų“ knygą: laukia drąsių moterų istorijų

Bet pusmečio riba įveikta – sostinės prekybos centre „GO9“ sėkmingai veikia labdaros butikas ir moterims skirtų seminarų bei susitikimų erdvė.

Viena sesuo atneša drabužių ar daiktų, kita jų įsigyja, o pinigai keliauja į fondą ir tampa galimybe padėti trečiai seseriai. Ar stebuklas įvyko ir sistema sukasi?

Stebuklas įvyko ir dar toks efektyvus, kad mūsų su projekto bendraminte Rima Olberkyte-Stankus komanda pasipildė dar viena darbuotoja, nes dviese jau nespėjame. Jei atvirai, kai visa tai pradėjome, mes ir pačios nežinojome, ko tikėtis. Tiesiog nuoširdžiai dirbome.

Šią vasarą teko daug bendrauti su viena psichologe. „Jurga, aš suprantu, ką jūs darote, – sakė ji. – Bet labai gerai suprantu ir tuos, kurie nė velnio nesupranta, ką jūs darote. Kita vertus, idėja sukurti automobilį kažkada irgi skambėjo juokingai, ją lydėjo klausimas „O kam toks daiktas apskritai reikalingas?“

Po to pokalbio ypač aiškiai suvokiau, kad einame teisingu keliu. Net jeigu mano tolimos ateities planai dabar ir atrodo per dideli ir drąsūs, vadinasi, ne tik aš juos matau. Vadinasi, ne tik man svarbi ta ateities mašina, kurią mudvi su Rima pradėjome kurti ir kurią galbūt pabaigs kas nors po mūsų.

Skeptikai buvo gana negailestingi: „Na, pasižais Jurkutė iš neturėjimo ką veikti, ir tiek...“

Į akis aš tokių komentarų negirdėjau. O kad už akių kalbėjo... Tegu. Bet dabar, kai pamatė, kad projektas išties veikia, galbūt jau visai kitaip kalbės. Gal sutikę mane gatvėje apsikabins sakydami: „Ar galiu pirmadienį pas jus ateiti? Turiu daug gerų drabužių...“ Yra moterų, kurioms daugiau nei prieš pusmetį siunčiau kvietimus, bet tada jos nereagavo. O dabar pačios parašo: „Noriu ateiti.“

Vadinasi, viskam reikia laiko, net ir mums – įgyti vardą ir užsitarnauti žmonių pasitikėjimą. Aš netgi manau, kad normalu, jog žmonės skeptiškai žiūri į labdaros projektus: juk paprastai tiesiog prašoma „duok, duok, duok...“ Kadangi esu daug dirbusi prie labdaros projektų, man vis norėjosi rasti kitą būdą, kitą kampą. Juk pagrindinis gyvenimo principas – mylėk save kaip savo artimą.

Todėl turi ne tik duoti, bet ir gauti: tarkime, tu atiduodi mūsų parduotuvėlei gerus, bet nebenešiojamus drabužius, susitvarkai savo spintą ir tavo viduje daug kas susitvarko. Kita nusiperka drabužį ir pasidaro šventę, bet kartu padeda dar vienai – trečiajai – seseriai. Aš vis dar neturiu tinkamo žodžio šiam procesui įvardyti: moterų ratas, daiktų ratas, mainų ratas, žinių ratas... Amžinas ratas.

Arba štai tarptautinio klasikinės muzikos festivalio „Intermezzo“ metu, spalio 4 dieną, vyks koncertas, skirtas mūsų projektui paremti, ir kiekvienas euras už kiekvieną bilietą keliaus į „Trijų seserų“ fondą.

Bulgarų pianisto Evgeni Bozhanovo ir vokiečių bei rumunų violončelininko Valentino Radutiu duetas atliks romantinę programą. Skambės Čaikovskis, Rachmaninovas, Brahmsas... Vakarą vesiu ir valandą prieš koncertą atlikėjus kalbinsiu aš. Manau, klasikinė muzika irgi yra terapija. O ir begalinis malonumas sielai! Būtent tądien oficialiai paskelbsime kelionių po Lietuvą pradžią: spalio 24 dieną drauge su trijų psichologių komanda aplankysime Ukmergės moteris.

Tačiau šioje sistemoje daiktų aukotojų galėjo būti daug, o pirkėjų aukotojų – kur kas mažiau...

Bet jų yra! Nemažai drabužių siunčiame į kitus Lietuvos miestus ir miestelius. Galbūt atokiau nuo didžiųjų miestų gyvenančios moterys neturi galimybės nuvažiuoti į didmiestį, pasivaikščioti po parduotuves ir išsirinkti ką nors madingo, stilingo. O čia užeini į socialinę paskyrą „Trys seserys“ ir viską matai.

Gan dažnai rodome drabužių derinukus: pačios demonstruojame ar kviečiamės drauges: „Trijų seserų“ modeliais jau buvo Gabrielė Martirosianaitė, Renata Norvilė, Agnė Grigaliūnienė ir Agnė Jagelavičiūtė.

Pamenu, vasarą nufotografavau drabužių ir aksesuarų „Top 9“. Viena moteris parašė, kad visus tuos drabužius rezervuoja. Atėjo, pasimatavo, išsirinko. Sakau: „Duokite, aš jums supakuosiu.“ „Ne, – girdžiu. – Supakuokite mano drabužius, nes aš eisiu apsirengusi jūsiškiais.“ Ji iš parduotuvės norėjo išeiti būtent taip, kaip matė nuotraukoje – nuo suknelės ir batelių iki papuošalų.

O vieną rytą įvyko sijono drama: moteris atsidėjo drabužį, bet vis neturėjo grynųjų atsiskaityti. Vieną dieną, antrą, trečią... Aš jau vėl išnešiau tą sijoną į salę. Ir ką jūs manote: šiandien ryte ateina kita moteris ir nusiperka būtent tą sijoną. O po dešimties minučių atbėga pirmoji pagaliau išsigryninusi pinigus...

Kiekvieną pirmadienį priimame „Trijų seserų“ parduotuvei aukojamus drabužius, batus, aksesuarus. Bet, tiesą sakant, drabužiai tėra priemonė, kad moteris ateitų pas mus. Labai dažnai atneša paaukoti daiktą, nes taip yra drąsu. O tada pamatai, kad ji – ne pirmoji ir ne antroji sesuo, bet trečioji, kuriai reikia pagalbos...

O kokios drąsios pasirodė tos moterys, kurioms reikia psichologinės pagalbos?

Mūsų daug kas klausė: „Kur jūs rasite tų moterų? Kaip jas atsivesite į seminarus?“ Įsivaizdavo jau nurašytas, degradavusias moteris...Bet ta trečioji sesuo yra tokia pat kaip tu ir kaip aš. Gatvėje prasilenkęs niekada nepamanytum, kad jai kas nors negerai... Bet mes esame tarsi ligoninės priimamasis, vartai, jei pro juos išdrįsi įeiti, pamatysi, jog yra daugybė kelių ir išeičių.

Niekas – nei psichologas, nei pirma ar antra sesuo – nesutvarkys tavo gyvenimo. Reikia stengtis pačiai: priimti ištiestą ranką ir ištiesti ją kitoms. Pavyzdžiui, pas mus veikia biblioteka – galima paaukoti ne tik drabužių, batų ar aksesuarų, bet ir knygą.

Tik nereikia nešti visos namų bibliotekos. „Mums reikia tik tos vienos vienintelės knygos, kuri lemtingu, sunkiu gyvenimo periodu buvo tarsi piliulė“, – prašau. Net šūkis yra: knyga vietoj piliulės. Knyga su dedikacija, su tarp puslapių paslėptu laiškeliu kitai – nepažįstamai, galbūt pagalbos reikalingai moteriai.

Apskritai aš svajoju apie „Trijų seserų“ knygą. Labai dažnai kalbama apie sėkmę rodant, kiek tu uždirbi, kiek turi, kaip tu atrodai, koks sveikas ir laimingas esi... O man atrodo, kad sėkmės istorija yra ne apie tai. Svarbiau, kaip sunkiausiu metu tu sugebėjai išlipti ir išlikti. Ką supratai ir kaip tas išbandymas tave užaugino.

Mano svajonė – rasti tris mamas, kurios augina neįgalius vaikus, ir išklausyti jų istorijas. Dar prakalbinti tris smurtą patyrusias ir atsitiesusias žmonas.

Padedant „Trijų seserų“ fondui, tos istorijos pamažu kaupiasi: turiu vieną moterį, kuri augina autistą sūnų. Ir ši patirtis jai davė daugiau, nei galėtum pamanyti. Mano svajonė – rasti tris mamas, kurios augina neįgalius vaikus, ir išklausyti jų istorijas.

Dar prakalbinti tris smurtą patyrusias ir atsitiesusias žmonas. Viena jau yra – nuostabi, fantastiškai atrodanti moteris!

O aš būsiu viena iš tų, kurios gyvenime patyrė tris savižudybes... Jeigu yra tokių drąsių, kurios šalia manęs norėtų apie tai pakalbėti knygai, lauksiu jų žinučių ir laiškų.

Jautiesi šio projekto vadovė, direktorė ar tik veiksmo stebėtoja iš šalies?

Aš gal labiau plevenanti siela... viso šito rato gyvybė... Žinau, kad nieko negalėčiau padaryti be Rimos: turiu tam tikrų savybių, kurios čia puikiai veikia, bet neturiu tų, kurias turi Rima, ir kurios irgi čia labai reikalingos. Mane pačią žavi tas mūsų gebėjimas susijungti ir eiti susikibus, nors esame be galo skirtingos... Šitame projekte nėra direktoriaus ar viršininko. Kol kas tik naujoji mūsų komandos narė gauna atlyginimą.

Beje, kai ieškojome žmogaus, neslėpėme, kad galime mokėti labai nedaug. Bet sulaukėme daugybės moterų anketų. Viena net pasakė: „Jūsų labai stipri filosofija, aiškus pagrindas. Jūs žinote, ką ir vardan ko darote.“ Ir už tai aš esu dėkinga aktoriaus meistriškumo studijoms: mane ketverius metus „drožė“, kad negalima tiesiog vaidinti, kad reikia žinoti, kas tu esi ir kur eini.

Ir dabar, kai rengiamės seminarui, man labai svarbu aiškiai žinoti, kokią žinutę nešame moterims. Pats pirmas šio rudens seminaras, kurį vedė Geštalto psichoterapijos atstovės Ramunė ir Viktorija, buvo apie moterų bendrystę, seserystę ir savigalbą. O šią savaitę ateina dailės terapijos pradininkė Marija Mendelė-Leliugienė, ji kalbės apie tai, kaip neteisingai mes kartais formuluojame savo norus.

Pavyzdžiui, būna, moteris sako: „Noriu vyro. Noriu vaikų.“ Bet kur tu jų eisi įsigyti – į parduotuvę? Neteisinga formuluotė uždaro duris norams išsipildyti, nes visata nesupranta, ko mes norime.

Pati stengiuosi nepraleisti nė vieno seminaro, kai tik turiu laisvo laiko, lekiu į parduotuvėlę: mane čia traukia, man patinka būti stebėtoja. Man reikia čia būti. Turbūt esu stebinti siela.

Kas tavo gyvenime pasikeitė pradėjus šitą projektą? Atiduodi save, o ką gauni mainais?

Gal kiek per anksti būtų atsakyti į šitą klausimą. Labai daug jausmų sumišę ir jie vis mainosi, vis pasipildo naujais. Kiekvienas atėjęs žmogus atneša savo istoriją, išgyvenimus, jausmus. O aš esu labai empatiška ir viską itin ryškiai jaučiu. Tiesa, drauge gavau suvokimą, kad turiu išmokti atskirti, kur yra mano, o kur jau nebe. Tam, kad nesineščiau namo.

Arba kad nesinešiočiau ant pečių. O už šitą gebėjimą nesinešioti svetimų nelaimių esu dėkinga socialiniam darbui – aš juk baigusi socialinių studijų bakalaurą. Vadinasi, mano gyvenime nieko nebuvo šiaip sau. Labai gerai atsimenu, kaip baigusi studijas atsiimu iš dekano rankų diplomą, o jis man sako: „Na ir kam tau jo reikia?“ „Žinote, man atrodo, kad reikia...“ – pamenu, pasakiau.

Kartais nereikia klausti „dėl ko?“ Reikia sau leisti tiesiog tekėti. Tekėti taip, kaip teka upė. Dar svarbu suvokti, kad nieko nėra šiaip sau. Ir jeigu šiandien kyla klausimų „kam? dėl ko? kodėl?“, galbūt atsakymas ateis tik po metų ar trejų. Lygiai taip pat suprantu, kad turbūt gyvenimas mane vėl kažkam ruošia. Kam – matyt, sužinosiu vėliau. Per šitą pusmetį išmokau vieno dalyko: tiesiog priimti. Ne pulti vertinti, spręsti, bet priimti tai, kas ateina. Tai, kam gyvenimas mane ruošia.