Jurijus Veklenko apie jam skiriamą dėmesį: „Manęs tikrai neišmuša iš vėžių“

Pastarosiomis dienomis jo „Facebook“ ir „Instagram“ paskyros kartkartėmis nulūžta nuo kvietimų draugauti ir žinučių kiekio, o norinčių pabendrauti tiek daug, kad pirmadienį teko net išjungti mobilųjį. „Dabar tiesiog ramiau be telefono“, – šypsosi dainininkas. Jurijus – ramus ir orus, kaip koks liūtas. Galbūt todėl jam taip gerai prilipo daina „Run With The Lions“, kurią artimiausiais mėnesiais niūniuos Lietuva ir, tikėkimės, visa Europa.

Nors Jurijaus vardas iki šiol nedaug kam buvo žinomas, „Eurovizijoje“ jis toli gražu nėra naujokas. Paprastas vaikinas iš Klaipėdos – taip save mėgsta pristatyti pats atlikėjas – jau du kartus lipo į didžiąją „Eurovizijos“ sceną: buvo Andriaus Pojavio pritariantysis vokalistas 2013 metais Malmėje, dainavo ir per Monikos Linkytės bei Vaido Baumilos pasirodymą 2015-aisiais Vienoje.

„Žinau, ko didžiojoje „Eurovizijoje“ laukti, nes ten jau esu buvęs. Gal ir dalyvavau ne kaip pagrindinis vokalistas, bet vis tiek mačiau, kaip visa tai veikia, – savo pranašumą įvardija Jurijus. – Tikiu posakiu, kad trečias kartas nemeluoja. O man šis kartas „Eurovizijoje“ ir bus trečias.“

Iki pat nacionalinės atrankos finalo kukliai kartojote, kad pirmiausia rungiatės su savimi. Kas sukosi jūsų galvoje, kai ant eurovizinės scenos lipote jau būdamas nugalėtojas?

Net pats tikriausiai nesupratau, kas nutiko ir kaip tai apskritai atsitiko. Gal šiandien jau po truputį ateina suvokimas, kad tai aš nugalėjau, kad nebebus kito atrankos etapo, kad viskas baigėsi. Pagaliau leidžiu sau tuo patikėti. Žinojimas, kad atstovausiu savo šaliai, mane uždega. Beprotiška garbė atstovauti Lietuvai, kurią taip myliu, kurioje gimiau ir augau.

Kaip praleidote dieną po pergalės? Galbūt kaip nors ypatingai atšventėte?

Keliavau į knygų mugę, kur buvo numatytas interviu. Paskui su mama ir broliu, specialiai atvažiavusiais į Vilnių, pasivaikščiojome po mugę ir galiausiai nuėjau į sporto salę. Tai toks mano atšventimas ir buvo – darbinis. Šventės bus jau po Tel Avivo. Dabar su visa komanda esame susitelkę darbuotis dar įnirtingiau, pasitelkti kiek įmanoma daugiau profesionalių nuomonių ir pagerinti pasirodymą.

Jūsų ryšys su mama Svetlana – labai stiprus, ji net dalyvavo jūsų, kaip „Eurovizijos“ atrankos nugalėtojo, spaudos konferencijoje. Ką ji jums sakė, kai baigėsi konkursas?

Tiesiog labai džiaugėsi dėl manęs. Mama žino, kiek stengiuosi, kiek metų dirbu šioje srityje. Ji žino, kaip atlikėjui sunku sulaukti pripažinimo. Tos ašaros jos akyse man buvo pats didžiausias iššūkis.

Iš tiesų muzikos pasaulyje sukatės jau ne vienus metus, bet iki šiol nebuvote plačiai žinomas. Tereikėjo vienos geros dainos, kad Lietuva jus pamiltų?

Juokinga ir šiek tiek nesąžininga, bet taip ir yra. Svarbiausia – įdėti daug darbo ir nepasiduoti. Aš taip ir dariau – vis nepasiduodavau, toliau dirbdavau. Ir kartais reikia vieno didelio postūmio, vienos dainos, kad žmonės tave priimtų ir suprastų, pradėtų vertinti kaip atlikėją ir kaip asmenybę. Su daina „Run With The Lions“, manau, man tai pavyks. Bet svarbu dar ir išlaikyti viską.

Jei nuo šiol jūsų muzikinė karjera kils tik aukštyn, dėl dainavimo atsisakysite kasdienio darbo informacinių technologijų srityje?

Taip, tokia yra mano svajonė, tačiau artimiausiu metu tikrai negalvoju to daryti, nes darbas biure man labai patinka. Jis šiame šurmulyje padeda rasti balansą, įveda šiokios tokios rutinos, o rutina nėra blogai – aš žinau, kada, kur ir kas vyksta. Darbas mane tiesiog stiprina kaip asmenybę.

O ar pavyko apsiprasti su staiga užklupusiu dėmesiu?

Man tai yra labai netikėta ir neįprasta, bet stengiuosi su visais pabendrauti. Su visais – kad ir kiek ilgai tai užtruks. Labai atsiprašau tų, kuriems dar nespėjau atsakyti, – aš stengiuosi.

Manęs dėmesys tikrai neišmuša iš vėžių, tik esu labai maloniai nustebęs, kad tiek daug žmonių man rašo, komentuoja ir palaiko. Būtent to labai reikia dabar ir ypač reikės didžiojoje „Eurovizijoje“ Izraelyje.