Jurijus Veklenko: „Moku džiaugtis esamu momentu“
Jei jam reikėtų pasirinkti totemą, juo, be jokios abejonės, taptų liūtas. Daina iš filmo „Liūtas karalius“ jį atvedė į muzikos pasaulį, o kūrinys „Run With The Lions“ atvėrė duris į didžiąją „Euroviziją“. Ir pats Jurijus Veklenko (28) kažkuo primena džiunglių karalių – tikriausiai dėl didingo stoto bei liūtiškos ramybės, kurią išlaikyti pavyksta net prasidėjus eurovizinei suirutei.
Pasikalbėti apie vieną didžiausių tekusių iššūkių susitikome vakare, po darbo dienos, – IT specialisto darbo vienoje sostinės įmonių Jurijus nemetė nei laimėjęs nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, nei prieš išvykdamas į Tel Avivą. Štai ir per interviu jis kelissyk pabrėžia nelaikantis savęs žvaigžde, net priešingai – tėra paprastas vaikinas iš Klaipėdos. Tačiau į Jurijų smingantys praeivių žvilgsniai išduoda – šiuo metu jo gyvenime vyksta kai kas išties nepaprasto.
„Eurovizija“ yra kažkas tokio ką, kaip sako Jurijus, kiekvienas atlikėjas turėtų savo kailiu patirti. „Niekur kitur, jokiame kitame renginyje pasaulyje tikriausiai taip nebūna: tie konkurso megafanai yra tiesiog išprotėję. Šiaip jie paprasti žmonės, ne eurovizinio sezono metu dirba kaip aš ir tu, bet vos tik prasideda „Eurovizija“, pameta galvas: seka paskui tave mieste, gatvėje stabdo, prašo autografų, visada turi tavo nuotrauką... Kai kuriems atlikėjams gal ir gali pasirodyti, kad tai ypatingas dėmesys būtent jiems, bet tokie fanai visų nuotraukas turi, kolekcionuoja atlikėjus. Vis dėlto tai yra labai įdomi patirtis, pasitaikanti tik vieną kartą gyvenime. Nebent esi Donatas Montvydas – tuomet dukart“, – kvatoja dainininkas.
Visgi staiga visuomenės dėmesio centre atsidūrusiam Jurijui dabar reikia atlaikyti ne tik malonią šlovės naštą, bet ir pavydžius, kartais net piktus komentarus. „Kai staiga iššauni ir pradedi kažką daryti gerai, dažniausiai atsiranda daugiau negatyvo nei pozityvo. Ir tai yra įrodymas, kad pradėjai labai gerai daryti, pagaliau tave kažkas pastebėjo, – įsitikinęs Jurijus. – Jeigu darytum tai, kas yra vidutiniška, negatyvo nebūtų – žmonėms būtų tiesiog neįdomu. Bet kai staiga iškyli, atsiranda žmonių, kurie galvoja: „Už ką jam? Kodėl jam taip gerai? Taigi jis nieko nedarė. Aš irgi noriu!“ Ir nesvarbu, kad dirbai ne vienus metus, rūsyje išliejai ne vieną litrą kruvino prakaito.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“. Šiame numeryje taip pat skaitykite: