Jurkevičių romanas su Italija
Paulius ir Jurga JURKEVIČIAI jau aštuoniolika metų kuria gyvenimą Italijoje. Žurnalistai pamilo šį kraštą vos atvykę ir visą savo ketvirčio amžiaus patirtį svetur suguldė į pasakojimą apie vieną dieną Romoje. „Romanas su Italija“ – autentiškos Jurkevičių patirtys nuo ankstaus ryto šiame mieste iki vėlyvo vidurnakčio. Para Italijoje nugulusi 344 puslapiuose.
„Romanas su Italija“ nėra turisto vadovas, gidas ar romanas. Kam skirta ši knyga?
Paulius: Tai knyga ir vyrams, ir moterims. Skaitydami ją nejaučiate, kiek mums metų, tad ir amžiaus barjerų ji neturi. Knyga skirta visiems keliautojams, norintiems ne Romos ir kitų Italijos miestų fasadą pamatyti, bet patyrinėti jų vidų – vietas, kurios nėra žemėlapyje sužymėti monumentai. Vietas, kurių reikia paieškoti. Ji skirta žmonėms, norintiems įlįsti į Italijos vidų ir jį pajausti iš esmės. Visiems. Kad ir turguje dirbančiai pardavėjai, mat knygoje kalbame ir apie kitokius Italijos turgus! Ten jie – kaip scena. Gali apžiūrėti viską ir nieko nepirkti, bet pats tikrai būsi pastebėtas. Turi pademonstruoti, kad esi perkanti, charizmatiška asmenybė. Veiksmas vyksta Romoje, bet mes keliaujame po visą Italiją. Ši knyga – kelionė per laiką ir šalį, kurią tiek metų gyvendami spėjome pažinti. Viršelyje matote tris žmogaus jutiminius organus – burną, nosį ir akis. Būtent taip patirsite šią knygą.
Kodėl išvykti pasirinkote Italiją?
Paulius: Šiandien įprasta viską mesti ir keliauti gyventi svetur. Mes į Italiją sugalvojome keliauti 1994 metais, kai tai atrodė iššūkis. Kad noriu ten likti, supratau išgėręs pirmą puodelį espreso. Tačiau, jei kas nors mano, kad knygoje vien giriame Italiją, – klysta. Valstybė turi savų problemų, bėdų, jas taip pat per ketvirtį amžiaus spėjome pamatyti.
Jurga: Prieš gyvenimą Italijoje turėjau įvairių fobijų. Bijojau daktarų, apskritai žmonių. Išvykusi į Italiją pažinau save visai kitokią – tapau drąsesnė. Ši valstybė toleravo mūsų silpnybes, kitoniškumą, išskirtinumus. Pamilau Italiją, pirštais palytėjusi šimto mėnesių senumo sūrį, paragavusi cornetto pyragaičių kremo, susipažinusi su tikrąja gastronomija. Italų vyrai, jų požiūris į moterį taip pat buvo viena priežasčių. Knygoje pasakoju tai iliustruojantį momentą. Vos gavusi vairuotojo pažymėjimą, gatvėje bakstelėjau prabangų maseratį. Iš jo išlipo piktas vairuotojas, pasiryžęs mane pamokyti. Susigūžiau, išsigandau... Tačiau mane pamatęs kaipmat nusiramino ir kitus vairuotojus nuramino – ramiai, moteris prie vairo!
Italijoje Jurga Jurkevičienė atrado ir naujų pomėgių. Vienas jų – kulinarija.
Jurga: Į Lietuvą grįžtame kas tris mėnesius ir čia gaminame labai daug. Per šią viešnagę ir su „La Pasta“ restorano šefu gaminau, ir Šiaulių restoranuose su šefais teko dirbti. Jau įpratau greitai paruošti kelių patiekalų vakarienę dideliam būriui žmonių.
Paulius: Maistas italams labai svarbus. Jie griežtai laikosi tradicijų – kiekvieną patiekalą valgo būtent tam tikru laiku. Mūsų sumanymas – panardinti skaitytoją į tikrą Italijos dieną. Knygoje ji viena ir aprašyta, tad skaitytojas pajaus šią neturistišką, bet itališką tradiciją. Knygoje daug dėmesio skiriu Italijos restoranų valgiaraščiams. Turistai juose dažnai ieško to, ko nereikėtų. Patariu atsigręžti į varguolių virtuvę – cucina povera, kurią Italijoje renkasi anaiptol ne varguoliai.
Apie gyvenimą Romoje rašote kartu, tačiau ir atskirai. Ar nebuvo iššūkis vieną knygą rašyti dviese?
Paulius: Leidykla mus nukreipė tinkamu keliu ir savotiškai atrišo rankas. Užduotis buvo į tas pačias itališko gyvenimo situacijas pažvelgti skirtingomis – vyro ir moters – akimis.
Jurga: Mes – iššūkių žmonės. Juos mėgstame. Tačiau esame ir labai skirtingi. Su Pauliumi kartu dirbame, didžiąją dalį dienos praleidžiame kartu, bet dažnai apie tas pačias situacijas kalbame iš skirtingų pozicijų. Paulius labai gražiai apibūdino: ši knyga – lyg keturiomis rankomis sugrota Domenico Scarlatti sonata.