Vasarą Lietuvos sostinė persikelia prie Baltijos jūros. Jau nuo senų laikų – dar nuo tada, kai XIX amžiuje Palanga tapo vasarviete, kai joje iškilo tiltas į jūrą ir Tiškevičių dvaro rūmai. Atėjus trumpai, permainingai lietuviškai vasarai, žmonės kraunasi krepšius ir traukia ten, kur gaivinančios bangos, raudoni saulėlydžiai ir pliažo malonumai.
Gal ir ne visiems patinka degintis kopose, tačiau be šio ritualo poilsis prie jūros neįsivaizduojamas. Jis įsirėžė prisiminimuose, susipynė su šeimos tradicijomis: kažkas iš vaikystės pamena, kaip mama į maišelius vyniodavo sumuštinius ar kotletus ir juos praalkę sušlamšdavo prie jūros; kitiems poilsis pliaže neatsiejamas nuo smėlio pilių statymo, žaidimų su kamuoliu ar pirmųjų plaukimo pamokų.