„Vasara, jei tu išeisi, man bus labai liūdna“, – iš radijo sklinda Justės Arlauskaitės-Jazzu (33) balsas. Lengva kaip vėjas Jazzu daina „Vasara“ dabar labai populiari – nes ir gimė lengvai, be jokių kūrybinių kančių, tarsi praeityje nė nebūtų buvę gūdaus karantino ir sunkių apsisprendimo akimirkų. Tačiau jos ir liko praeityje: dabar tiek karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime Justė regi tik šviesą.
Per metus dėl karantino buvo atšaukta apie trisdešimt Jazzu koncertų. Užtat šią vasarą jai norisi atsigriebti su kaupu. „Jau buvau pametusi tikėjimą, kad kada nors vėl būsiu scenoje. Jei sąžiningai – per pastarąjį pusmetį mintyse kokia dvidešimt kartų baigiau karjerą. Paskambindavau vadybininkui ir rėždavau: „Viskas baigta, skelbk atsisveikinimo koncertus.“ Tačiau šiandien stovint ant scenos ir aplink matant savo šeimą, draugus, jaučiant didžiulį palaikymą – grįžo pasitikėjimas savimi.
Justė neslepia ambicijų, kad mato save didžiojoje muzikos rinkoje. Net įsivaizduoja, kaip gauna „Grammy“ statulėlę. „Manau, absoliučiai kiekvienas artistas tai įsivaizduoja. Jei sako „ne“ – meluoja. Jaučiuosi laiminga dainuodama ir Palūšėje. Jei šiemet neatsidursiu Niujorke, važiuosiu į savo Dzūkijos kaimą ir rašysiu dainas. Bet ambicijos didesnės už mane pačią.“
Santykiai su širdies draugu Donatu gerėja su kiekviena diena. „Štai vakar vėl pasikalbėjome apie vestuves – jau gal šimtąjį kartą. Parašiau jam žinutę į feisbuką: „Bliamba, žiauriai noriu tuoktis“, jis atrašė: „Bliamba, aš irgi. Labai noriu vadinti tave savo žmona.“
Jų gyvenime viskas gera ir paprasta. „Nesidažiusi, įlindusi į Donato marškinėlius, basa bėgioju po miškus, o jis sako: „Tu man pati gražiausia, kai miegi: be makiažo, susivėlusi...“ Jis man irgi.“
O kaip dėl vaikų? „Jei ir atsitiktų vaikas – let’s go. Trys vaikai – kodėl gi ne. Tačiau pasirinkome pažinti pasaulį. Jei bus netyčiukas – bus, jei ne – kada nors pradėsime planuoti.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: