Justė Arlauskaitė-Jazzu, Karolina Meschino, Ričardas Doveika. Kiekvienas iš misijos parsiveš tai, ko jam labiausiai reikia

Prieš išvykdami į šį Afrikos kraštą, Ričardas, Justė ir Karolina „Žmones“ patikino: į kelionę jie iš tiesų leidžiasi ne tik dėl vargšų vaikų, bet ir dėl savęs – kiekvienas iš misijos parsiveš tai, ko labiausiai reikia.

Ne pirmąsyk į misijas vykstandis Ričardas sakė, kad tokios misijos pirmiausia yra gera proga susirinkti save. Susigrąžinti išsitrynusias vertybes. Įsitikinti, kad savo krašte gyvename labai gerai. „Man pačiam dabar patikėta statyti bažnyčią Pilaitėje, todėl puikiai žinau, ką reiškia vaikščioti ištiesus delną, matyti tiesiai prieš nosį užtrenkiamas duris, išgirsti pažadą, kuris nebūtinai bus ištesėtas. Dalindamas save kitiems, niekada savęs neprarandi – tik didesnį susirenki“, – neabejoja kunigas.

Tik prieš pusmetį į UNICEF veiklą įsitraukusi Karolina su entuziazmu ir labai atsakingai pažiūrėjo į jai patikėtą misiją. „Iki šiol buvau paskendusi socialiniuose tinkluose... Sutinku, kad ši kelionė ganėtinai savanaudiška, – noriu susigrąžinti save, atrasti iš naujo, nusiraminti, susidėlioti vertybes, bet man bus labai gera ir padėti kitam“, – savo žingsį ieškoti išeities ir atsakymų vargingoje šalyje paaiškino Karolina.

Justė labiausiai ruošėsi morališkai. Jos lagaminas pilnas vaikiškų drabužių ir būtiniausių daiktų mažiesiems. Tikisi, tie daiktai padės bent kelioms šeimoms. „Pati iš tokios veiklos išmokstu atjautos, meilės, noro gyventi čia ir dabar, patirti nuogiausius jausmus, nieko nebebijoti, į viską žvelgti paprasčiau... Tiesiog mylėti gyvenimą.“

Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“