Justė Arlauskaitė-Jazzu: „Tik neseniai pradėjau galvoti apie pinigus“
„Man žiauriai baisu, kad taip sekasi! – netikėtai prisipažįsta M.A.M.A. apdovanojimų komisijos geriausia parėjusių metų dainininke pripažinta Justė Arlauskaitė-Jazzu (23). – Esu baisiausiai savikritiška. Man vis atrodo, kad yra geresnių, vertesnių, talentingesnių už mane, o aš per dažnai tingėjau, per mažai dariau...“
Tačiau, kad ir ką Justė sakytų, galima manyti, jog būtent dabar atėjo JOS laikas. Sutartis su įtakinga Švedijos muzikos pramonės kompanija „Mr Radar Music“ pratęsta dar dvejiems metams. Šiai muzikos leidybos, platinimo ir rinkodaros kompanijai vadovauja keturi ne tik Skandinavijos muzikos pasaulyje, bet ir Didžiojoje Britanijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose žinomi žmonės, turėję reikalų su tokiomis žvaigždėmis, kaip Britney Spears, Madonna, Kelis, Celine Dion.
O visai netrukus, kalbama, Justė su Leonu Somovu turėtų pasirašyti itin vertingą su viena garsiausių JAV muzikos leidybos kompanijų. „Kol deriname sąlygas, garsiai apie tai kalbėti nenoriu“, – sako savaitgaliui iš Stokholmo namo, į Vilnių, grįžusi dainininkė ir atkakliai purto galvą mėginama išklausti, ar toji kompanija, kaip kad kalbama, nėra garsioji „Universal Music Group“?
Man visada buvo ir bus svarbiau muzika, jos esmė, bet gal tikrai jau laikas kokį būstą įsigyti?!
Sekmadienio vakarą Senamiesčio kavinėje ji vazelinu vis tepasi suskeldėjusias lūpas. „Tai – nuo grimo ir peršalimo...“ – kosčiodama pakelia prie burnos rusiškomis gėlėmis išmargintą skarą. „Ir gerklę skauda... – suklapsi didelėmis akimis ir akimirką grįžta į M.A.M.A. apdovanojimų ceremoniją: – Atrodė, kas čia tokio, na, kažkas nusprendė... Bet kai išgirdau savo pavardę, kai ėmė ploti penkiolika tūkstančių žmonių, na, tikrai, pajutau, kaip dreba rankos. Taip, aš džiaugiausi, nėra ko slėpti, tai – malonu. Atrodo, tas apdovanojimas mano gyvenime lyg ir nieko nekeičia. Jis tarsi momentinė džiaugsmo stotelė. Ir vis dėlto – kuo daugiau tų stotelių, tuo malonesnis kelias, kuriuo eini.“
Praėjus dviem savaitėms po apdovanojimų ceremonijos, Justė išskrido į Stokholmą: „Prieš tai buvo daug parengiamojo darbo. Kompanija ieškojo muzikos prodiuserių, dainų rašytojų, muzikantų, su kuriais galėčiau dirbti, aš tik turėjau apsispręsti, suvokti, ko noriu. Išmėginau keletą prodiuserių. Vieni pasirodė tiesiog nerealūs – įvyko kažkokia chemija, ir mes per dieną sukūrėme dvi dainas. Aš netgi atšaukiau kitos dienos susitikimą dar vienoje studijoje – taip atsirado dar dvi dainos.“
Justė svajoja apie tai, kad jos muziką išgirstų kuo daugiau pasaulio. Labai panašu, kad svajonės pildosi. „Tavo balsas – unikalus, kur tu buvai anksčiau?“ – klausia švedų prodiuseriai lietuvės. Tą unikalumą, matyt, bus pastebėję ir amerikiečiai, kurie dabar siūlo duetui „Leon Somov & Jazzu“ bendradarbiavimo sutartį. „Kas bus, jei pasirašysime? – šypteli dainininkė. – Kauną pakeis Los Andželas, Klaipėdą – Paryžius, Panevėžį – Niujorkas, Šiaulius – Londonas. Realiai turėsime tai, apie ką svajoja kiekvienas muzikantas, – kad jo muziką išgirstų, jo dainų klausytųsi kuo daugiau žmonių.“
„Tavo balsas – unikalus, kur tu buvai anksčiau?“ – klausia švedų prodiuseriai lietuvės.
Vadinasi, Justės mintyse – jau ir namas Beverli Hilse? „Aišku, kad aš noriu būti turtinga. O kas nenori? – juokiasi. – Bet, patikėkit, tik neseniai apie pinigus pradėjau galvoti. Man visada buvo ir bus svarbiau muzika, jos esmė, bet gal tikrai jau laikas kokį būstą įsigyti?!“ Kol kas ji daugiausia galvoja apie muziką, apie Stokholme įrašomą solinį albumą ir dainas, kurios skamba grupės „Koop“ studijoje: „Tik įsivaizduokit, paskambina mano mėgstamos grupės muzikantai ir pasiūlo kartu įrašyti dainą. Mes kartu dirbame, kartu vakarieniaujame, kartu vakarojame, kartu linksminamės. Kažkoks kosmosas!“ Justei atrodo, kad tokie išsvajoti, bet netikėti pasiūlymai bendradarbiauti ir yra didžiausias apdovanojimas.
Užtat ji kuria dainas. „Buvau pamiršusi, kad pačios geriausios gimsta iš liūdesio, – pakelia akis. – Prieš savaitę, ne, prieš dešimt dienų, man buvo labai liūdna. Visą naktį verkiau, verkiau... Dėl ko verkiau? Na, man daug nereikia, esu jautri, tačiau juk skaudžiausia būna, kai tai susiję su mylimais, artimais žmonėmis. Parašiau dvi geras dainas. Iš liūdesio.“
Justė neneigia, jog ašaras liejo dėl to paties žmogaus, kuriam dėkojo ant M.A.M.A. apdovanojimų scenos. „Aš tuoj ir vėl verksiu, – gėlėta skarele užsidengia akis. – Su tais jausmais... Ai... Man labiau rūpi muzika, artimiausiuose planuose šeimos nėra. Nors niekada negali žinoti, kas bus, kai sutiksi žmogų, kuris paims už rankos, ir staiga viskas pasidarys aišku. Tačiau dabar... Dabar esu laiminga, jaučiu, kad turiu vykdyti gražią misiją – kurti ir dainuoti.“