Justė Latauskienė: „Mediciną renkasi žmonės, linkę mažiau kreipti dėmesio į savo kūną, bet daugiau padėti kitiems“

„Visą mano vaikystę ir paauglystę lydėjo perteklius: mūsų buvo per daug klasėse, per daug konkursuose, mus labai anksti mokytojai pradėjo gąsdinti, kad universitetai nepriims visų norinčių, nes mūsų karta yra gausesnė, nei buvusi prieš mus. Bet vieną dieną tas perteklius dingo. Dabar nuolat susiduriame su trūkumu: Lietuvoje mažėja žmonių, vis daugiau jų emigruoja. Iš tikrųjų – išvažiuoja arba ketina išvažiuoti ir daug jaunų medikų. Kas mane laiko? Aš jaučiu, kad Lietuva yra mano namai. Savos kalbos, tėvynės turėjimas, buvimas tautos dalimi man yra vertybė. Kaip ir bendrystė su kitais žmonėmis, kurie save identifikuoja kaip lietuvius. Man tai yra svarbu. Taip svarbu, kad galėčiau dėl to mirti. Jei būčiau vyras, galėčiau būti savanoris. Jeigu reikėtų ginti savo tėvynę, ginčiau. Gal lengva man kalbėti, kai nėra tokio pasirinkimo, bet norėčiau tikėti, kad ryžčiausi, kad nepabijočiau, jei reikėtų. Visi dabar šneka, kad gydytojai mažai uždirba, kad jiems dirbti Lietuvoje neapsimoka, kad sunku. Bet tai yra apdovanojantis darbas, kuris leidžia išsaugoti kitų gyvybes. Ir tai yra didžioji jo prasmė.“

Turite polinkį į literatūrą, socialiniuose tinkluose rašote ne tik apie medicinos įdomybes. Tarp medikų esate išimtis?

Nemanau. Meilę rašymui turi nemažai medikų, tik gal jiems sunkiau tvarkytis su gramatika. Pamenu, kai atėjo diena rinktis, ką toliau gyvenime veikti, sunku nebuvo: iškart atmečiau matematiką ir su ja susijusius mokslus – pasirinkimų liko nedaug. Kalbų nesirinkau, nes neįsivaizdavau, ką vėliau teks dirbti, o medicina atrodė aiškus mokslas: iš pradžių esi supažindinamas su labai plačiomis medicinos sritimis, o vėliau renkiesi siauresnę specializaciją. Čia pasiteisina net toks archajiškas mokymosi būdas kaip pameistrystė: tu stovi šalia gydytojo ir stebi, kaip jis dirba. Na, arba pildai dokumentus... Visa tai duodama tam, kad praplėstum savo įsivaizdavimą apie tai, kas galėtų būti ir kas iš tikrųjų būna.

Turite daug sekėjų socialiniuose tinkluose. Kokią jūsų gyvenimo dalį užima rašymas?

Rašau, nes žinau, kad kai kam mano tekstai teikia malonumą. O temos labai įvairios, dabar atskyriau medicinos dalykus nuo kitų sričių. Apie vaikus ir mediciną pasirašau savo vardu ir pavarde, apie kita – slapyvardžiu. Dar mokykloje pradėjau rašyti internete apie jausmus ir meilę, kėliau ten savo piešinius, o kai įstojau mokytis medicinos, prasiplėtė ir temų ratas: dažnai besiruošdama egzaminams (o tai nykus dalykas) sumąstydavau, kad turiu bent dalį temų išmokti perteikti taip paprastai, kad jas suprastų net su medicina nesusijęs žmogus, – tada jausiuosi pasirengusi. Taigi ėmiau šaudyti po du zuikius: rašydama mokiausi pati, be to, stengiausi rašyti taip, kad kitiems būtų įdomu. Net nustebau, kad atsirado labai daug skaitytojų, kuriems tai buvo labai reikalinga! Ir taip iki šiol – kai tik turiu laiko, rašau, galvodama net apie savo būsimus pacientus, kurie jau žinos šiek tiek daugiau nei kiti. Žmonėms įdomios ir medicinos keistenybės, kurias pristatau, kokie nors netikėti tyrimai.

Bet rašote apie labai daug ką – net apie filmus. Su gera ironijos ir humoro doze.

Rašau net apie savo asmeninio gyvenimo nuotykius.

Savo vyrą interneto įrašuose vadinate pravarde – Lapinu. Juokinga, bet buvo skaitytojų, kurie jus suporavo su žinomu psichoterapeutu...

Taip, ir rašė, kad meilė – visagalė, nesvarbu, kad jis – vyresnis...

Ar studijos jūsų nenuvylė? Nebuvo abejonių, kad galbūt nesate savo vietoje?

Nusivylimas medicina yra neišvengiamas – kalbu ne apie studijas, bet apie darbą. Juk jame nuolat susidursi su žmonėmis, kurie yra nusivylę, nes jie irgi nesitikėjo, kad štai ims ir susirgs.

Niekas man tos vietos nežadėjo. Neturėjau lūkesčių, kad manęs kas nors toje profesijoje lauks. O nusivylimas medicina yra neišvengiamas – kalbu ne apie studijas, bet apie darbą. Juk jame nuolat susidursi su žmonėmis, kurie yra nusivylę, nes jie irgi nesitikėjo, kad štai ims ir susirgs. Todėl ateiti į darbą su savo neviltimi ir susitikti su pacientu, kuris taip pat skendi liūdesyje, būtų šiokia tokia apgavystė jo atžvilgiu.

Nes gydytojas turi suteikti vilties?

Jis turėtų atjausti paciento skausmą.

Iš pradžių turbūt reikia susitaikyti su tuo, kad visą gyvenimą dirbsi tarp nelaimingų, didesnių ir mažesnių bėdų turinčių žmonių, taigi optimizmo ir šviesos gydytojų darbe nėra itin daug. Nebent užsiaugini itin storą odą. Kaip yra jums?

Mėginu įsivaizduoti... Taip, medikui tenka susidurti su ta gyvenimo dalimi, kurioje pilna skausmo, nevilties ir mirties. Bet tokie dalykai neapsiriboja gydytojo kabinetu – pacientai su savo bėdomis ir gyvena. Todėl jausti išskirtinį siaubą dėl paciento būklės gydytojui nepavyktų, nes tavo pacientas nėra tavo artimasis ar tavo šeimos narys. Gali į jo skausmą žvelgti gana dalykiškai, gali nuo jo atsiriboti, bet nesakyčiau, jog tai yra privaloma, kad įstengtum žmogui padėti. Tas atsiribojimas nėra medicinos privilegija – juk mes nuolat vienas nuo kito atsiribojame...

Jūsų dvynukėms dar tik pusantrų metų, o kai jos suserga – jums lengviau reaguoti nei „paprastai“ mamai?

Turbūt tikrai ramiau. Kadangi esu šeimos gydytoja, dauguma ligų man labai gerai pažįstamos – į sirguliuojančius savo vaikus žvelgiu iš gydytojos pozicijų. Tačiau egzistuoja tam tikri išskirtiniai aspektai – dvigubi ryšiai: kai į sergantį vaiką reaguoji kaip gydytoja į pacientą, tarsi atstumi jį kaip mama.

Šeimos medicinos sritį dažniausiai renkasi moterys – tai atrodo viena iš „švelnesnių“ medicinos sričių: ne chirurgija, ne darbas skubios pagalbos skyriuje. Mažiau streso?

Negaliu lyginti, kur streso daugiau, o kur mažiau, nes su įvairiomis medicinos sritimis susipažįstame tik per studijas. Tačiau, be abejo, mano pasirinkta sritis palanki moteriai, kuri nori išlaikyti socialinį moters statusą. Galima dirbti poliklinikoje fiksuotas darbo valandas – o tai palankiau, kai turi mažų vaikų. Taigi mano pasirinkimas labiau egoistinis...

Kai nueinu pas šeimos gydytoją, man visada jos gaila dėl pacientų griūties, dėl vis augančio popierizmo. Jūsų tai negąsdina?

Man šeimos medicina patinka dėl familiaraus ryšio su pacientu, tik, aišku, to laiko, kurį gydytojas gali skirti pacientui, turėtų būti daugiau. Pusę metų vienoje Vilniaus poliklinikoje jau dirbau savarankiškai, naudojausi privilegija pacientams skirti daugiau laiko, nei jo paprastai suteikiama gydytojams, žinoma, turėdama vyresnį kolegą, su kuriuo galėdavau tartis. Bet apskritai visi gydytojai turi bendradarbiauti su kolegomis per konsiliumus ir supervizijas – tai apsaugo nuo klaidų. O šeimos medicinos sritis yra ta, kai dažnai tenka gydyti visą šeimą, nes žmogaus liga nepaliečia jo vieno – ji paveikia ir kitus šeimos narius.

Jei žmogus yra suaugęs, turi įvairialypės patirties, tai dar visai nereiškia, kad jis turi patirties, kai susiduria su liga. Kartais jis nelabai supranta, kas vyksta su jo kūnu, tad jei žmonės galvoja, kad suaugusiuosius daug lengviau gydyti nei vaikus, tai nėra tiesa – dažniausiai būna atvirkščiai. Vaikas, būdamas labai atviras ir nuoširdus, dažnai aiškiai ir tiksliai nusako, kas jam darosi, be to, vaikus gydyti yra lengviau, nes jie geriau gyja. Vieną dieną jiems aukšta temperatūra, o kitą jie sau smagūs laksto – belieka sau prisiimti menamus laurus ir manyti, kad jie pasveiko nuo tavo paskirtų vaistų... O šiaip bet kokio amžiaus ligonis geriausiai gyja tada, kai pasitiki gydytoju.

Jūsų vyras ne medikas?

Ne, nors mano aplinkoje dauguma gydytojų kuria šeimas su gydytojomis, o patys irgi būna kilę iš medikų šeimų. Su tada dar būsimu vyru pradėjau draugauti dešimtoje mokyklos klasėje. Man pasisekė – mokiausi Vilniaus licėjuje, kur mokytojai labai rimtai žiūrėjo į mokinių draugystes ir romantiškus santykius. Kaip vėliau sužinojau, taip buvo tikrai ne visur. Jie mūsų neįtarinėdavo, nesišaipydavo, nekomentuodavo, netgi buvo tokių, kurie pasakydavo, kad jei tėvai tokiai draugystei nepritaria, reikia pakovoti už savo meilę – tai yra tapimo suaugusiu žmogumi dalis. Palaikau kontaktus su buvusiais mokyklos draugais ir galiu pasakyti, kad didžioji dalis tada susiformavusių porų šiandien vis dar kartu ir vis dar laimingos. Savo žmogų sutikau ne mokykloje – jis pastebėjo mano įrašus ir piešinius internete, man parašė ir supratau, kad jis mane supranta taip, kaip norėčiau būti suprasta.

Pastebėjau vieną labai atvirą jūsų įrašą apie tai, kad kolegos knyga jums sukėlė begalinį pavydo jausmą. Mes nedrįstame atvirai kalbėti apie savo pavydą – laikome jį gėdingu jausmu...

Taip, tąkart žinia apie kažkieno sėkmę man sukėlė labai galingą pavydą. Neišvengiamai savo darbais, jausmais, poelgiais sukeliame vieni kitiems gerų arba blogų jausmų. Tas žmogus, sukėlęs pavydą, man yra ypatingas, nes apdovanojo tokiu netikėtu jausmu. Kitiems žmonėms aš nieko nepavydžiu, o jam pavydėjau. Bet tai leido man paaugti kaip asmenybei. Nepabijojau tuo pasidalyti su kitais – galbūt kas nors tame įraše atpažino save, pripažino, jog taip būna, kad ir kaip mėgintume nuneigti.

Tie jausmai ir įkvėpė rašyti knygą?

Nemanau. Ją, visai kitokią, fantastinę, ėmiau rašyti maždaug po metų. Rašau vakarais, sumigdžiusi vaikus, neturiu jokių ketinimų ją išleisti kaip „tikrą“ knygą – rašymas man teikia daug smagumo, o juodraštį gabaliukais publikuoju socialiniame tinkle.

Turite svajonių, kur dirbsite, ką veiksite, kai metų ir kelių mėnesių jūsų dvynės šiek tiek paaugs?

Rudenį jau grįšiu į rezidentūrą, bus šiokio tokio chaoso, nes teks įsigilinti, kas per tuos dvejus metus pasikeitė, kai ko reikės pasimokyti iš naujo, na, kad ir pagal naująją tvarką pildyti popierius, kurių gydytojo darbe labai daug. Esu nusižiūrėjusi vieną Vilniaus polikliniką, kurioje labai norėčiau dirbti. Patiko jos vadovų požiūris į pacientus, į jų skundus: pripažįstama, kad tokia situacija skaudi abiem pusėms. Patiko, kad visi – pelnyti ar nepelnyti – skundai nagrinėjami: jei tiesa paciento pusėje, siekiama jam atlyginti, o jei skundas nepagrįstas, stengiamasi paguosti gydytoją ir išsiaiškinti, kodėl buvo skųstasi. Toje poliklinikoje ieškoma būdų labiau padėti pacientui, apsaugoti tiek jį, tiek gydytoją. Net jei nepavyks ten įsidarbinti, kitoje įstaigoje būtinai sieksiu, kad vyrautų toks pat požiūris į žmogų.

Įdomu, patys gydytojai savo ligas linkę sureikšminti ar, priešingai, dažnai nekreipia į jas dėmesio?

Dauguma gydytojų yra linkę ignoruoti savo kūną ir protą, o kartais jų šeimos nariai jaučiasi gydytojo apleisti ar atstumti – ir tai būdinga visiems Vakarų šalių gydytojams. Jie linkę bėgti nuo perspektyvos patys tapti pacientais... Ir ne dėl darbo specifikos. Manau, mediciną apskritai renkasi žmonės, linkę mažiau kreipti dėmesio į savo kūną, bet daugiau padėti kitiems. Pasitaiko, kad gydytojas vaikšto į darbą, o po dviejų dienų netikėtai miršta, nes sirgo liga, kurią ignoravo. Be to, gydytojai – patys sudėtingiausi pacientai. Kažkodėl rizika, kad bus klaidingai nustatyta diagnozė ar padaryta klaidų skiriant gydymą patiems gydytojams, kur kas didesnė nei eiliniams pacientams.

Tai linkiu nesirgti!