Justė Zinkevičiūtė: „Gyvenime reikia daug drąsos nepasilikti ten, kur nesi mylima“

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA IR VIETA. 1989 m. Lietuva.

ZODIAKO ŽENKLAS. Avinas.

GERIAUSIAS DRAUGAS. Mama.

DAŽNIAUSIAI LYDINTI EMOCIJA. Dėkingumas.

AUGINTINIS. Jorkšyro terjerė Nika (14 metų).

AKTORIAUS(-ĖS) IDEALAS. Meryl Streep. Jos kuriamų personažų amplitudė labai didelė.

SVARBIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Gimimas.

DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Mesti vienus mokslus ir stoti mokytis į kitą universitetą.

NIEKADA NEATSISAKYTUMĖTE. Pamerkti į vazą gėlių. Gėlės, kaip ir muzika, turi galią įkvėpti.

SAVAITGALIO RITUALAS. Kava ir knyga.

RAMYBĖS OAZĖ. Vaikščiojimas prie jūros.

VEGETARIZMAS. Nesu vegetarė, bet gerbiu tuos, kurie pasirenka šį kelią.

ĮSIMINTINIAUSIA KNYGA. E. M. Remarque „Naktis Lisabonoje“.

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Šokti su parašiutu. O taip norėtųsi!

Esate kilusi iš Nidos. Gal ir šią pokarantininę vasarą leidote prie jūros, o gal kitaip, neįprastai?

Kai lioviausi pati sau trukdyti švęsti gyvenimą, pradėjau tobulėti, augti ir sustiprėjau širdžiai jaukiausiu būdu, tapo visai nesvarbu, kokia ta vasara – pokarantininė ar ne. Bet, kad ji ypatinga – tai tikrai. Pirmiausia savo ramybe. Taikliai pasakė rašytoja Clarissa Pinkola: „Širdis nurimsta prisimindama ne kančias, o meilę.“ Meilė man yra ramybė.

O kaip vaidyba, scena? Gal viskas pamažu grįžta į vėžes?

Po karantino negrįžau į darbus kaip įprastai, nes teatrai nedirba iki šiol. Nors vasarą mes ir taip atostogaujame, spektaklių mažiau, bet nuo rugpjūčio pabaigos prasidėjo repeticijos. Labai džiaugiuosi, kad šiemet dirbsiu drauge su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Teatras mano gyvenime reiškia kvėpavimą. Ir nors karantinas suvaržė visą kultūrinį gyvenimą, neturiu jokių priekaištų aplinkybėms ar juo labiau gyvenimui. O kai nelauki kažko sulaikęs kvėpavimo, tai ir pats laikas kitaip eina. 

Esate projekto „Pasimatuok jūrą“ iniciatorė. Kokią žinutę siunčiate ir norite perduoti moterims?

Džiaugiuosi, kad su kiekvienais metais „Pasimatuok jūrą“ auga ir tobulėja. Mane žavi moters pasaulis, todėl apie jį daug kalbu. Žavi moters jėga kurti, dalintis, palaikyti, atlaikyti. Ir būtent „Pasimatuok jūrą“ kalba apie moters širdį – kai ji prabyla, griūva net pačios storiausios sienos. Moteriška filosofija kalba apie moters pasaulį, įkvėpimą jame ir kuria drabužius, kurie neša tam tikrą žinutę.

Pavyzdžiui, šią vasarą į „Pasimatuok jūrą“ spintą pakabinome džemperius, kurie kalba apie vidinę moters eleganciją. Apie tylius žingsnius ir garsius jų pėdsakus. „Pasimatuok jūrą“ yra moterims apie moteris, bet, kaip visada pabrėžiu susitikimuose: suvokusios savo galią, eikime namo ir mylėkime savo vyrą ir vaikus. Tai yra didžiausias džiaugsmas.

Ar tiesa, kad kruopščiai atsirenkate žmones, kuriuos įsileidžiate į savo gyvenimą? Kuriate komforto zoną? Manote, kad neverta švaistyti laiko nereikalingiems santykiams?

Gyvenime reikia daug drąsos neiti ten, kur nieko nepametei, nepasilikti ten, kur nesi mylima. Žmonės yra įdomūs sutvėrimai: mes galime dešimtmečius kęsti toksiškus santykius, bet karantino metu likti namuose mums per daug sudėtinga.

Mes galime statyti didžiausius miestus, konstruoti lėktuvus, bet sukurti paprasčiausią savą laimę, kuri mus džiugintų, kartais būna per sunku. Aš nieko nesirenku gyvenime. Tiesiog vieną dieną ryžausi branginti save, kalbėti savo balsu, kvėpuoti laisva krūtine, mylėti ir kurti save tokią, kokią pačiai norisi, o ne tokią, kokią mane pageidauja matyti kiti. Jeigu meilė sau nėra tik skambus žodžių derinys, ji parodo mums, kad gebame gyventi taikoje su sumanymais ir dovanomis, kurias mums dovanoja kiekviena nauja diena. Susidraugavę su savimi tampame išmintingesni ir labiau jaučiame savo ir gyvenimo vertę.

Filmuose, TV serialuose žiūrovai jus tapatina su įkūnytais herojais. O kokia esate gyvenime?

Apie save kalbėti yra sunkiausia ir tai daryti man nelabai patinka. Savaime suprantama, kad kurdama vaidmenį būnu kitokia. Tik vieni būna artimesni Justės išgyvenimams, o kiti ne. O jei kas gatvėje ar parduotuvėje mane atpažįsta, aš to nesureikšminu. Žinoma, malonu, kai žmonės sako, kad buvo spektaklyje ir jiems patiko mano vaidmuo... Nors man senelis kartą pasakė, kad gyvenime visai nebūtina užkariauti pasaulio scenas, daug svarbiau užkariauti žmonių širdis. Manau, kad jis teisus, nes pirmiausia yra žmogus, o paskui profesija, klijuojamos etiketės ir visa kita.

Jūs visada spinduliuojate ypatingą energiją. Iš kur tiek optimizmo, įkvėpimo?

Nepasakysiu nieko magiško – tai yra darbas su savimi, tam tikra saviugda, kuri padeda neprarasti pusiausvyros. Žodis „disciplina“ čia netinka, o daugiausia įkvėpimo suteikia tokie kasdieniai ritualai kaip meditacijos, joga, tam tikri saviugdos mokymai, pasivaikščiojimas, laikas sau, dėmesys kitam. Kiekvieno mūsų išorinis pasaulis ilgisi tos vidinės ramybės. Tad pirmiausia reikia tapti savo draugu. Tik tada tampame optimizmo pokyčiu, kurio taip ieškome.

Koks vaidmuo jums buvo ar būtų didžiausias iššūkis?

Tikriausiai didžiausias iššūkis man buvo kurti vaidmenį romantinėje komedijoje „Valentinas vienas“. Tada dar studijavau trečiame kurse. Jaučiau didelę atsakomybę, nes dirbau su geriausiais Lietuvos kino kūrėjais. O ką jau kalbėti apie pikantišką scenarijų! Nors kinas yra graži apgaulė, tame filme sukurtas vaidmuo pareikalavo daug kartų išeiti iš komforto zonos, bet rezultatas ir komedijos sėkmė įkvėpė kurti toliau. 

Kokius personažus dažniausiai tenka kurti? Koks įsimintiniausias?

Būna visaip. Kartą man buvo paskirtas vaidmuo dėl to, kad tas personažas žiūri mano žvilgsniu. Ir režisierius norėjo, kad sukurtose pagal scenarijų aplinkybėse būčiau tiesiog Justė. O kartą buvo taip, kad atėjau į filmo kastingą, kuriame reikėjo vaidinti švelnių manierų, gero būdo moterį. Režisierius, kaip dabar pamenu, žiūri į mane ir sako: „Juste, paskaityk tos aikštingos, stiprios moters monologą.“ Tokios akimirkos man didžiausias laimėjimas, nes jis tiki, kad galiu kurti vaidmenis, kurie yra toli nuo tikrosios Justės.

Beje, visi vaidmenys man įsimintini, net ir būsimi. Iš buvusių išskirčiau „Dėdė, Rokas ir Nida“, nes romantinė komedija buvo filmuota mano gimtuose kraštuose. Vis dėlto pasakyti, jog tai – geriausias ir įsimintiniausias vaidmuo, lygu ištarti sau nuosprendį, kad daugiau nebevaidinsi.

Be ko nepraeina jūsų diena? 

Aš labai stengiuosi, kad dėkingumas taptų mano dienos dalimi. Padėkoti ne tik pardavėjai, draugui, bet ir gamtai, kuri išaugina nuostabiausius gėlių žiedus, arba lietui, nes jis atgaivina ir maitina. Daug kartų įsitikinau, kad dėkingoje širdyje gyvena laimė. Taigi mano diena nepraeina be dėkingumo ir, žinoma, kavos bei muzikos, kuri yra viena iš labiausiai sielą gydančių žmonijos išradimų.

Viename interviu prasitarėte, kad jaučiate aistrą suknelėms. Ar sutinkate, kad apranga – mūsų vidaus, asmenybės išraiška?

Man suknelės yra priminimas, kad gimiau moterimi. Nors moteriškumas yra visai ne suknelė, tai yra mūsų prigimtyje. Tai – moters vidinė jėga, kuri padeda atsiverti gyvenimui. O suknelė tik pabrėžia visa, kas moteryje yra gražiausia.

Dėviu įvairias sukneles. Nors esu už tvarią madą, jų spintoje netrūksta. Tai – mano silpnybė. Garderobe vyrauja jūros tematika ir švelnūs pasteliniai atspalviai. Mėgstu puoštis, tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad prieš veidrodį sugaištu ištisas valandas (šypsosi). Svarbiausia – gerai jaustis savo kūne. Tada nereikia persirengti šimtą kartų per dieną, kad įtikintum save, jog su tavimi viskas gerai.

Parašėte knygą „Puodelis kavos prie jūros“. Iš kur ta rašytojos gyslelė?

Niekada nedrįsčiau savęs vadinti rašytoja. Tai per skambu. Tiesiog esu moteris, kuri parašė knygą. Leidau sau tokią prabangą, net jei yra manančių kitaip. Juk mes esame verti visų dalykų gyvenime, kurių norime.

O kalbėti apie kažkokią gyslelę ne man. Niekada neidealizavau kūrybos. Niekada sau neuždaviau klausimo „Būti ar nebūti?“. Kūryba – darbas, nieko daugiau. Žinoma, įkvėpimas būtinas, kurio semiuosi. Tad ir antra knyga bus, būkime kantrūs (šypsosi).

Kas jums telpa į žodį „laimė“?

Laimė man – po spektaklio apkabinti mylimą žmogų.

Turiu mėgstamą frazę, kurią galėčiau kartoti kaip maldą: „Kiekviena moteris yra pakankama tokia, kokia yra.“ Tai suvokus yra didžiausias džiaugsmas pasakyti, kad esu dėkinga tai moteriai, kuri gyvena manyje.