Justės Arlauskatės-Jazzu atostogos su mylimuoju – ant Maroko akmens ir smėlio

Juste, kodėl būtent – Marokas?

Tiesą sakant, galėjo būti bet kuri šalis – tiesiog pajutau, kad per ilgai užsibuvau vienoje vietoje, visko buvo per daug susikaupę, tada telieka viena – bėgti. Ir mudu su Donatu pabėgome. Buvo nesvarbu, kur skristi, – Pietų Amerika, Vietnamas ar Balis irgi būtų tikę, bet landžiojant po internetą iššoko pasiūlymas į Maroką. „Skrendam?“ – „Skrendam!“

Keliavome dviese, ir keliavome tikrąja to žodžio prasme. Bičiulis Martynas Starkus supažindino su Dainiumi Kinderiu, garsiu keliautoju, – jis padėjo sudaryti maršrutą. Atskridome į Marakešą, išsinuomojome automobilį ir leidomės į kelią: per dvi savaites nuvažiavome apie tris tūkstančius kilometrų. Visa laimė, kad Donatui patinka vairuoti! Laikėmės maršruto, bet ir daug improvizavome: pamatėme ir kalnus, ir dykumą, ir jūrą, ir krioklius, ir sniegą. Svajojau pasilikti bent kelias dienas pailsėti prie jūros su knyga, bet nepavyko... Teko įprasti prie to, kad du šimtus kilometrų Maroke tenka važiuoti šešias valandas, nes kelias nuolat veda kalnų serpantinais, tačiau grožis – neapsakomas, jautiesi kaip paveiksle, todėl visai nepabosta.

Nepavargote?

Žinoma, nuovargio buvo, nepatogumų – irgi: kopėme į aukštus kalnus, vienas žingsnis į šalį – ir nugarmėsi nuo skardžio, o aš dar turiu aukščio baimę... Išlipi kalnuose – labai šalta, nusileidi žemyn – labai karšta. Nutarėme: kai kitą sykį važiuosime į Maroką (o būtinai važiuosime), išsinuomosime galingą džipą ir leisimės giliau į Sacharą – pervažiuoti per kopas būtų nuostabu. Šįkart dykumoje ilgai neužtrukome: norėjosi daug kur nulėkti, pamatyti, susipažinti su žmonėmis. Ačiū Dievui, turiu mistinę trauką: pritraukiu įdomius žmones. Susipažinome su vietiniais berberais, ne vienas mūsų vakaras trukdavo iki paryčių... Jie labai ramūs, dvasingi, susigyvenę su vienatve, orūs. Bet draugiški: kur tik nuvažiuodavome – iškart rasdavome bičiulių. Apsistodavome ne viešbučiuose, o riaduose – tradiciniuose marokietiškuose namuose. Juose nėra viešbučio šalčio ir nejaukumo: šeimininkės ruošia pusryčius ir vakarienes, tu sėdi prie židinio kaip namie... Suvoki, kaip jie gyvena, nes gyveni kartu su jais, apčiuopi tikrąją jų kultūrą.

Gyvenimo sąlygos tave tenkino?

Visiškai. Aš lanksti, be to, nesu euroremontų šalininkė. Sykį teko nakvoti net muziejuje, statytame prieš tūkstantį metų. Akmeniniame name tilpo kone visas miestas: norėdamas iš taško A pasiekti tašką B neišėjęs iš pastato, turi landžioti tuneliais... Tikra fantastika. To ir norėjau – ne kokio ypatingo sukrėtimo, ekstremalumo, o kitoniškumo, jį jaučiau visur. Nereikėjo prašmatnių lovų su baldakimais – tiko ir paprasti čiužiniai. Ten viskas paprasta, bet kartu – kažkaip stebuklinga: kitas estetikos jausmas, kitas dekoras, kita architektūra, kiti raštai... Namuose pilna kilimų, apstu įvairiausių spalvų, bet atrodo ne eklektiškai, o vieningai: viskas interjeruose tarsi kvėpuoja išvien. Gal tik vietinis maistas man nepatiko – visgi jis ne mano.

Kuo jis tau nepatiko?

Iš Marakešo keliavome per kalnus link dykumos, o kas auga ant akmens ir smėlio?.. Beveik niekas. Taigi dešimt dienų valgėme tik kuskusą. Prie jo patiekdavo avienos ar ožkienos, bet aš tokios mėsos nevalgau, taigi ir mitau vien kuskusu. Kartais pasiūlydavo tadžino – tradicinio troškinio, tai bent paragaudavau kokių nors daržovių, bet ir jos nedžiugino, nes Maroke viskas labai prėska: įberia truputį šafrano ir kumino, druskos pagaili, padažų ten tiesiog nėra... Tik pajūryje reikalai pagerėjo: atsirado žuvies, jūrų gėrybių. Salotas jie supranta paprastai: tai pomidoras, svogūnas ir petražolė. Gerai tai, kad grįžau namo be papildomų kilogramų (juokiasi).

Senamiesčio turguose, rodos, galima apakti nuo margumynų – parsivežei ką nors egzotiško?

Pirkau rankų darbo kilimą. Ir visokių aliejų – aš juos labai mėgstu. Kai grįžusi namo atsidariau lagaminą, supratau, kokie marokiečiai svetingi, – jis buvo pilnas dovanų. Suknelė, apyrankės, karoliai... Kelionėje sutikti žmonės visgi labai daug ką lemia. Nesu atsargi: suaugusieji sako, kad bręsdami ima vis labiau apsistatyti sienomis ir barjerais, o aš – atvirkščiai. Kai keliauju, išvis nejaučiu ribų, išnyksta net tie blokai, kurie Lietuvoje susidaro dėl per didelio aplinkinių dėmesio...

Labiausiai įstrigo pažintis su vienu senuku. Į mažą pajūrio miestelį atvykome apimti isterijos, nes važiavome naktį serpantinais be jokių tvorų, apsaugų ir aš nuoširdžiai maniau, kad žūsime. Įsivaizduok: kalnų viršūnės, po tavimi – bedugnė, rastas slystelės – ir mirtis, o aš labai jautri... Bet šiaip taip atvažiavome ir ėmėme dairytis, kur apsigyventi. Iš namo išėjo senukas, pasisveikino, aprodė kambarius. Namas priminė muziejų, stovėjo ant vandenyno kranto, į terasą daužėsi bangos – kosminis grožis! Šeimininkas atrodė vienišas ir liūdnas, tad labai nudžiugo, kai pas jį apsistojome. Išvažiavome į miestelį pietauti – ir pasiūliau Donatui: „Gal šįvakar niekur neikime, likime namie ir paruoškime tam senukui vakarienę.“ Gaminau kotletukus su bulvių koše ir burokėlių bei obuolių salotomis, viriau tailandietišką sriubą, klausėmės Édith Piaf, visą terasą nuklojome žvakėmis, patiekalais ir vynu – buvo nuostabu!.. Šiokia tokia smulkmena: šeimininkas nė žodžio nekalbėjo angliškai, o mes nemokame prancūziškai. Bet sujungėme visus pajėgumus: kūno kalbą, muzikos kalbą, „Google“ vertėjus telefonuose – ir puikiai bendravome penkias valandas. Tai buvo geriausias vakarėlis mano gyvenime: pajutome tokį stiprų ryšį, kad kai kitą dieną reikėjo išvažiuoti, abu su Donatu verkėme...

Daugelis porų tvirtina, kad kelionės joms – didžiausias išbandymas. Bet judu grįžote nesusipykę?

Mums labiausiai ir reikėjo laiko dviese. Atrodo, Lietuvoje kasdien būname kartu, gyvename po vienu stogu, bet per darbus retai matomės. O kai praleidi daug parų drauge be jokių pertraukų – visai kas kita: buvo taip gera, kad iš naujo įsimylėjome vienas kitą. Aš jau seniai supratau, kad šitas žmogus man viskuo tinka, bet dabar tvirtai žinau, jog galėtume dviese leistis į pasaulio kraštą: be daiktų, pinigų – be nieko, turėdami tik vienas kitą, ir tikrai išgyventume. Aš visą laiką pakibusi padebesiuose, Donatas tvirtai stovi ant žemės, tai kartu ir laikomės tarp žemės ir dangaus... Maroke dar kartą įsitikinome, kad be galo vienas kitam tinkame, ir tai, kas tarp mūsų vyksta, – vyksta ne veltui. Jau planuojame keliones į Ispaniją, Filipinus, Tailandą, Iraną, galiausiai – vėl į Maroką... Kaskart sugrįžusi iš svetur suprantu, kad reikia kuo daugiau keliauti. O dabar žinau, kas yra geriausias mano kelionių draugas.