Justinas Jankevičius: „Ir aš tikrai neisiu į dangų“
„Nė nežinau, kaip atsitiko, kad tarp kertinių Lietuvos scenos akmenų – Bunkės, Cololo, Jampolskio – „Žvaigždžių duetuose“ atsirado ir toks dracas kaip aš“, – pats savimi stebisi humoristas, televizijos ir radijo laidų vedėjas Justinas Jankevičius, kuriam vasario 16-ąją suėjo 27-eri. Televizija jį myli: kadaise išgarsėjęs TV3 rodytame „Humoro klube“, paskui atšokęs „Šok su manimi“, jis ėmė rašyti scenarijus ir bandyti vis naujus eterio klodus.
– Po televizijos projekto „Šok su manimi“, kuriame dalyvavai, visi – ypač turintys antsvorio – tikėjosi, kad greitai greitai grįši prie savo šimto-kažkiek-ten kilogramų. Bet tu, lieknas nenaudėlis, toliau sau grakščiai vaikštinėji po sceną!
– Žinau, jog įskaudinau visus storulius parodydamas, kad išsaugoti normalų svorį vis dėlto įmanoma. Tačiau nelengva: vos atleidžiu vadeles, tuoj atauga kokie septyni ar dešimt kilogramų. Numetu juos – vėl taikosi ataugti. Pasiekti „Šok su manimi“ lygį – jokių šansų: tada svėriau varganus aštuoniasdešimt. Ir taip nutinka visiems: dalyvaudami šokių projektuose, jie pasiekia svorio minimumą, bet vėliau jis lieka tik prisiminimas.
– Tai kad, žiūrėk, sriubytę tevalgai...
– Būna, su draugais prisikertu picų, išgeriu alaus... O paskui kurią nors dieną pamatau, kad diržo sagtis – jau ant paskutinės skylės. Diržas – geriausias visų laikų svorio tikrinimo preparatas: jis tobulai nustato KMI. Kai tik pradedu jausti, kad paskutinė skylutė šiek tiek veržia, vadinasi, reikia susiimti.
– Dar žinau, kad neblogai veikia džinsai be elastano.
– Tikrai! Pasitikiu ir jais. Nes jei visą gyvenimą nešiočiau timpas, turbūt nieko nepastebėčiau...
– Tu – vienas iš nedaugelio Lietuvos veidų, kurie bėgioja per visus televizijos kanalus ir kuriems šis netaktas atleidžiamas. Kodėl tau viskas galima?
– Tikriausiai todėl, kad nesu pakankamai didelis ekrano veidas. Didiesiems migracija iš tiesų draudžiama: televizijos yra labai savininkiškos reitinginių veidų atžvilgiu. Bet jei esi toks šmikis kaip aš, gali eiti, kur nori. Matyt, nesu tas, dėl kurio žmonės įsijungia televizorių...
– „Humoro klubą“ žmonės žiūrėdavo dėl tavęs. Naująją laidą Baltijos televizijoje – „Prajuokink mane“ – tikriausiai irgi žiūrės dėl tavęs...
– Ne – ją žiūrės dėl Cololo. Arba dėl humoro talentų, kurie ten susirinks. Aš esu tik laidos vedėjas, o tikrieji herojai – žmonės, kurie bando prajuokinti Vitalijų Cololo arba laidos svečią. Jei pavyksta, gauna pinigų.
– Bet nevalia atmesti pavojaus, kad į tokią laidą gali susirinkti visokių nevykėlių?
– Atėjo ir tokių. Humoras – plati sąvoka: žinoma, yra tokių „humoristų“, kurie man žiauriai nepatinka ir kuriems norisi subesti šakutę į akį. Prisipažįstu: baiminausi, kad pas mus sugužės visa festivalio „Juokis“ chebra ir pasipils girtuoklių vaidinimai bei tarmiški klyksmai apie politiką... Bet kokių skirtingų žmonių priėjo! Buvo net tokių, kurie įvarė man šoką. Gerąja prasme.
– Kalbant apie reitinginius veidus, ar tu sieki toks tapti?
– Man labiausiai patinka dirbti už kadro, bet kai kas nors nuoširdžiai paprašo, sutinku išeiti į ekraną. Na, kaip galėjau atsisakyti vesti „Prajuokink mane“?.. Juk tai – nereali laida. O „Žvaigždžių duetuose“ išmoksiu dainuoti, nes man tai aktualu. Tačiau pagrindinis darbas slypi už kadro: tai myliu ir noriu daryti toliau. Niekada nebūsiu labai geras laidos vedėjas, bet dar turiu vilties tapti neprastu televizijos reikalų specialistu.
– Turi galvoje scenarijų rašymą?
– Rašiau scenarijus „Šok su manimi“, dabar – „Chorų karams“. Ką nors įgarsinu, kai reikia. Dar yra nuostabusis radijas: kiekvieną vakarą su vaikinais vedu laidą „Radistai“ stotyje „Zip FM“ – tai puikus būdas pailsėti po darbo. O naktimis sapnuoju, kaip būtų smagu atgaivinti „Humoro klubą“. Vasario pabaigoje maniškiai humoristai pasirodys klube „Tamsta“: jei būsiu iškritęs iš „Žvaigždžių duetų“, aš irgi dalyvausiu. Taigi turiu motyvų ir likti, ir iškristi.
Jokiu būdu nereikia spręsti apie visuomenę pagal televizijos reitingus ir interneto komentarus. Nei į vienus, nei į kitus išmokau nekreipti dėmesio.
– Kaip atsitiko, kad atsiradai „Žvaigždžių duetuose“?
– Niekas man nepaaiškino. Į LNK jau buvau įkėlęs koją: sėdėjau „Dainuok, jei gali“ komisijoje. Jau tada – kaip keista – buvau paprašytas padainuoti. Padainavau, jie ištarė: „O, gal visai norėtum?..“ Aišku, apsidžiaugiau – seniai norėjau išmokti dainuoti, tik vis neprisiruošiau, nes pamokos klaikiai brangios. Pas tokio lygio mokytojus, kokius skiria „Žvaigždžių duetai“, pamoka kainuoja nuo šimto litų už akademinę valandą. Per mėnesį – mažiausiai keturi šimtai: tiek, kiek pats brangiausias sporto klubas. O čia tau viską duoda už dyką! Tik kvailys neimtų. Žinau, kad užėmiau kažkieno vietą ir dėl to kažkas liko nusivylęs, bet ką padarysi – soriukas...
– Žiniasklaida puolė rašyti: „Jankevičius pasiryžo naujai gyvenimo avantiūrai...“ Pamanykit, tarsi dainuoti su gražia blondine būtų nemalonus darbas, kuriam reikėtų sunkiai ryžtis!
– Aha, tikrai. Žinia, kad dainuosiu su Liepa, labai pamalonino: jau buvome pažįstami, ji – faina mergina. Lietuvoje yra daug nedainuojančių dainininkių, o ji – iš tų, kurioms nekyla problemų be fonogramos sudainuoti gamą. Sutariame puikiai. Pirmojoje laidoje pasiekėme dugną, taigi paskui viskas ėjosi tik geriau: netrukus komisijos sprendimu jau dalijomės pirmąją vietą su Jampolskiu ir Irūna. Beje, su tuo jau susitaikę visi projekto dalyviai: jeigu jiems kada nors ir teks „paragauti“ pirmosios vietos, ją vis tiek reikės dalytis su Jampolskiu ir Irūna.
– „Duetuose“ tau sekasi puikiai, nors nesi pribloškiantis operos dainininkas. Padeda kitos savybės?
– Tiek to, prisipažinsiu: iš tiesų aš viską pasiekiau per lovą. Pradėjau nuo valytojos, valytoja supažindino su santechniku... Taip kilau karjeros laiptais, kol prisikasiau iki prodiuserio. Ir štai aš čia. Viskas labai paprasta: svarbiausia – to labai norėti.
– Ar dar ko nors išmokai per tuos metus, kuriuos praleidai pramogų pasaulyje?
– Supratau, kad yra labai daug talentingų žmonių, kurie nepelnytai nepatenka į televiziją. Televizijos reitingų sistema merdi susigūžusi kamputyje, todėl kanalų nepasiekia kokybiškos laidos. Jokiu būdu nereikia spręsti apie visuomenę pagal televizijos reitingus ir interneto komentarus. Nei į vienus, nei į kitus išmokau nekreipti dėmesio.
– O į skaudžias nesėkmes? Ar jų buvo per tuos metus?
– Žinoma, buvo. Filmavausi nuostabiame opuse „Trečias butas“, kuris įėjo į televizijos istoriją kaip pati prasčiausia laida. Atsiprašau, kad atimu šį titulą iš „Ambrozijos“ kolektyvo...
– O „Auksiniai svogūnai“?..
– Jooo... Tai buvo pats tikriausias pravalas. Krykštavau iš laimės, kai man pasiūlė parašyti scenarijų „Auksinių svogūnų“ ceremonijai, bet... Pamenu, laidos metu kiūtojau mažyčiame kambarėlyje, prileistame glicerino dūmų, ir bandžiau kaip nors gelbėti situaciją. Žinai, kai vaikai patiria didelį stresą ar psichologinę traumą, tarsi užsiblokuoja. Manau, kad ir aš „Svogūnų“ naktį užsiblokavau.
– Ar tai tave sustiprino?
– Sakoma: tai, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Bet kartais tai, kas mūsų nenužudo, paverčia invalidais... Vis dėlto sustiprėjau: dabar stengiuosi rašyti tokius gerus scenarijus, kad būtų įmanoma adaptuoti pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis.
Galėčiau skiesti, kad ne pinigai gyvenime svarbiausi, bet vis tiek galutinis kiekvieno žmogaus tikslas – užsidirbti siaubingai daug, kad paskui visai nebereikėtų dirbti.
– Per tuos metus pramogų pasaulyje radai draugų?
– Taip. Radau daug naujų puikių draugų – ačiū Dievui, užtenka laiko ir seniesiems. O pažįstamų ratas – vajėzusmarija – tapo siaubingai didelis. Dabar jau perpratau jausmą, kai žmonės puola tau ant kaklo ir puikiai tave pažįsta, o tu jų – ne... Vis dėlto džiaugiuosi, kad nesu Marijonas Mikutavičius. Patobulėjau profesinėje srityje, bet pats nelabai pasikeičiau: kaip buvau, taip ir likau cinikas, humoristas, ateistas ir šiaip blogas žmogus. Ir aš tikrai neisiu į dangų.
– O pinigų bent jau padaugėjo?
– Padaugėjo, ir tai yra labai malonu. Galėčiau skiesti, kad ne pinigai gyvenime svarbiausi, bet vis tiek galutinis kiekvieno žmogaus tikslas – užsidirbti siaubingai daug, kad paskui visai nebereikėtų dirbti. Man patinka, kad galiu neskaičiuoti smulkiųjų. Iš Fabijoniškių geto išsikrausčiau į buržuazinę zoną – nuomojuosi butą Senamiestyje. Mano spintoje atsirado daugiau firminių drabužių – jau galiu sau leisti pirkti ne tik Gariūnuose. Apskritai savo poreikius – apsirengti, pavalgyti, turėti internetą, karšto vandens – patenkinu šimtu procentų.
– Tavo šefas Justas Milušauskas, pavyzdžiui, turi ir lėktuvą.
– Bijau, kad iš lėktuvo man nebūtų daug naudos – nemoku jo valdyti. Bet nuosava sala būtų visai nieko. Tačiau... Matai, žmogus anksčiau ar vėliau vis tiek pasieki tą amžių, kai suvoki, kad tavo jachta galbūt ir neturės malūnsparnio nusileidimo aikštelės.
– Tu jau sulaukei to amžiaus?
– Dar ne visai... Tebesu idealistas, kuris tiki, kad jo milijonas kažkur vis dar laukia. Ir kai tik aš išmoksiu atidaryti seifus, jis pagaliau bus mano. O jei rimtai, turiu svajonę sukurti gerą filmo scenarijų. Ir jei atsiras žmonių, kurie pasakys, kad jis buvo geras, jausiuosi pagaliau padaręs, ką norėjau.
– Kai tapai žymus, visi tyliai laukė, kada pradėsi keisti merginas lyg kojines... Nepradėjai.
– Tebesu vienas.
– Kodėl?
– Nes dar neatsirado tokios moters, kuri norėtų gyventi su manimi. Todėl kol kas tenka dalytis bendrais nuomos džiaugsmais su kambarioku. O Viešpatie – aš gyvenu su vyru!.. Ir, ko gero, gyvensiu, kol nerasiu moteriškės.
– Tų moteriškių aplink tave turbūt irgi padaugėjo?
– Padaugėjo, bet... Kad susirastum merginą, reikia lankytis vakarėliuose, o aš jų nemėgstu. Žinai, kaip beviltiški vienišiai mėgsta sakyti: „Aš susituokęs su savo darbu“... Perfrazuosiu: mielai turėčiau merginą, bet mano žmona tam prieštarautų. Tačiau vis tiek būčiau linkęs ją „įsigyti“.