Justinas Jankevičius ir Greta Mikalauskytė – apie sūnų, naujus namus ir būsimas vestuves
„Malonu, kad šou versle dar esu reikalingas. Smagu turėti daug darbų, nes kuo daugiau darai – tuo daugiau padarai. Bet norėčiau kada nors ir namie su šeima pabūti, nes labai ją myliu“, – savo norus į visatą paleidžia Justinas Jankevičius (36). Jųdviejų su mylimąja Greta Mikalauskytė (28) gyvenime daug kas vyksta ne pagal įprastą scenarijų: jie pirmiausia susilaukė vaiko, paskui susižadėjo, vėliau įsigijo namą, o galiausiai, žiūrėk, ateis eilė ir vestuvėms.
„Atvažiuok pas mus į mišką“, – kviečia Justinas ir Greta. Leidžiuosi per laukus ir klonius, miškas boluoja lyg iš kalėdinio atviruko – apžavėta to grožio nė nepastebiu, kad kelią pavyksta rasti ne iškart. „Gerai pasislėpėte nuo žmonių?“ – teiraujuosi jau svetainėje siurbčiodama arbatą ir dairydamasi pro didžiulius langus, už kurių plyti ežeras ir nematyti nė gyvos dvasios.
„Ne ne, žmonės man visai patinka, – tikina Justinas. – Bet mėgstu su jais bendrauti pagal grafiką: pabūnu kartu, kol mums skirtas laikas baigiasi, o tada kaip teletabis vėl šmurkšteliu atgal į savo urvelį.“ Urvelis – daili šeimos sodyba baltomis langinėmis – dar net šiugžda nuo naujumo, o pora lengviau atsikvepia: statybos pagaliau baigtos, dabar jau galima ramiai džiaugtis.
Kaip tikriems miestiečiams kyla mintis pabėgti į mišką?
Justinas: Kai jau viską mieste esi matęs ir sienos pradeda trauktis, vieną dieną šauna mintis, kad tau reikia pabėgimo bakūžės. Iš tiesų keista: abu su Greta esame butų padarai, gimę ir augę ant asfalto. Matyt, mieste mums tapo per lengva gyventi – reikėjo iššūkių.
Greta: Dėl to kalčiausias mūsų sūnus Leonas – jei ne jis, gal dar nebūtume galvoję apie namą. Kol jis buvo kūdikis, gyventi bute buvo visai neblogai, bet kai pradėjo vaikščioti – tuoj apėjo du mūsų kambarius. Tada ir susimąstėme apie nuošalią vietą, kurioje būtų daugiau erdvės.
Nesvarstėte tiesiog nusipirkti didelį butą kur nors senamiestyje?
Greta: Buvo ir tokių minčių, bet norėjome nuosavo kiemo, kur vaikas galėtų ramiai žaisti. Tad pradėjome žiūrinėti vietas aplink Vilnių – ir radome šią dėžutę ant ežero kranto. Sostinė nuo čia ranka pasiekiama – kai tampa per ramu, galime sugrįžti į miesto šurmulį.