Justinos Juozaitytės laimė Kipre: įkūrė tobulai šiai salai tinkantį verslą ir surado meilę
Justina Juozaitytė Kipre gyvena jau beveik dešimtmetį. Saulėtoje Viduržemio jūros saloje lietuvė organizuoja vestuves. Norinčių susituokti dabar šiek tiek mažiau, nes stabdo įsigalioję karantino ribojimai. Tačiau tai puikus laikas kūrybiniams procesams ir planavimui, o nuolat šviečianti saulė neleidžia nukabinti nosies.
Justina pasakoja, kad ją visada žavėjo Pietų kraštai, Viduržemio jūros šalių gyvenimo būdas ir šilti jų žmonės. Todėl po studijų neskubėjo įsitvirtinti Lietuvoje.
„Buvau pavargusi nuo žvarbaus mūsų krašto oro, pilkos atmosferos, norėjosi daugiau spalvų, prisiliesti prie kitoniško gyvenimo, įgauti motyvacijos dirbti ir kurti ateities planus. Baigusi studijas, nusprendžiau išvykti į Kiprą, – pasakoja pašnekovė. – Paragavusi pietiečių gyvenimo ir artimiau susipažinusi su kultūra, po poros mėnesių viešnagės Kipre galiausiai nusprendžiau čia apsigyventi. Ši sala užkariavo mano širdį negrįžtamai. Pajutusi, kaip nuostabu kas rytą pabusti su tvieskiančia saule po neapsakomai žydru dangumi, supratau, kad laikas veikti, nes dar noriu čia pabūti.
Įsikurti pavyko sklandžiai ir be didesnių iššūkių. Vienas didžiausių mano norų buvo kuo greičiau išmokti graikų kalbą. Ryžto pakako ir po trijų mėnesių jau laisvai bendravau šia kalba. Pamenu, iš pradžių teko susidurti su kur kas lėtesniu aptarnavimu įstaigose, šiek tiek atmestinu požiūriu, atsakomybės stygiumi, taisyklių nepaisymu. Tokia šalies sistema kėlė didžiausią nerimą, tačiau ilgai dėl to galvos nesukau – radau būdų, kaip visa tai apeiti. Graikų kalba šiuo atveju labai pravertė.“
Vestuvių planuotoja
Kaip ir daugelis pradedančių gyvenimą svetimoje šalyje, J.Juozaitytė išbandė kelias skirtingas veiklas, kol mintyse pamažu ėmė dėliotis vestuvių organizavimo verslas „Bride Coast – Weddings in Cyprus“, teikianti vestuvių paslaugas poroms iš visos Europos.
„Šiandien skaičiuojame jau penktus vestuvių organizavimo Kipre metus ir manau, kad esame tik pačioje pradžioje. Rinka labai plati, o Kipro salą vestuvėms poros renkasi iš įvairiausių Europos kampelių. Tad vestuvių varpai čia skambėti nustoja tik keliems mėnesiams žiemą. Nors ir tokiu laikotarpiu pasitaiko norinčių susituokti, nes net sausį temperatūra pakyla iki 23 laipsnių, – kalba Justina. – Pats populiariausias laikas vestuvėms Kipre yra gegužės–spalio mėnesiai, o žiemą užsiimame kūryba, planavimu. Man tai ne ką mažiau jaudinantis ir malonus procesas nei pačios vestuvės.
Vis dažniau tuoktis atvyksta poros, trokštančios intymios, jaudinančios ceremonijos tik dviem. Tokio tipo šventę surengti galima vos per porą savaičių. Sudėtingesnės vestuvės tos, kuriose dalyvauja 15–20 (ir daugiau) žmonių, nes reikia rasti tinkamą apgyvendinimo, šventės vietas, atlikti begalę smulkių žingsnių. Tai ilgiau trunkantis procesas, kurio metu bendravimas su nuotakomis neretai išauga į gražią draugystę.“
Keliauti yra kur
Gyvenant Kipre, kur kone apskritus metus yra geras oras, nuodėmė nekeliauti. Lietuvė sako, kad saloje turbūt neliko nė vieno kampelio, kuriame dar neteko lankytis.
„Iš prigimties esu smalsi, tad keliavimas yra viena didžiausių aistrų. O ką kalbėti apie pažintį su sala, kurioje nusprendžiau įsikurti. Su sužadėtiniu juokaujame, kad ne jis man, bet aš jam parodžiau šią salą – kartu aplankėme regionus, kurie buvo neatrasti ne tik man, bet ir jam, – šypteli. – Kiprą tikrai galėčiau pavadinti kontrastų sala. Ypač žiemą, kai rytais dar vaikštinėji po saulėtą pakrantę ir mėgaujiesi šalta frape, o po pietų jau atsiduri Troodo kalnuose, kur sniego pramogos ir karšta tradicinė sriuba. Keliauti po Kiprą galima visus metus. Čia niekada nepristigs veiklos: poilsis fantastiškuose paplūdimiuose, pasiplaukiojimas laivu, naktinės šėlionės pajūrio miestuose, pažintinės išvykos po kalnus ir t. t.“
Gardūs atradimai
Kipre galima rasti įvairių pasaulio šalių virtuvių, gausu restoranų, kavinių. Tradicinė Kipro virtuvė apima mėsos, žuvies, jūrų gėrybių patiekalus, įvairius saldumynus.
„Bene didžiausią įspūdį man padarė vietiniai vieno kąsnio skanėstai. Nuo pat gyvenimo Kipre pradžios iki dabar esu ištikima jų smaguriautoja. Šie gardumynai išsiskiria ne tik įdomia gaminimo technika, išradingumu, bet ir skonių gama. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galima išgauti tokius šedevrus iš apelsinų, greipfrutų ar arbūzų žievės. Šie desertai gaminami figas, mandarinus, bergamotes ir net graikinius riešutus ilgai mirkant sirupe. Procesas užtrunka, bet rezultatai tobuli. Tai populiariausias tradicinis desertas, patiekiamas su stikline vandens, – atskleidžia pašnekovė ir priduria, kad pati tokių nepasigamina. – Vietinius valgius gaminu retai, tačiau tradicinio maisto mūsų namuose tikrai niekada netrūksta – būsima anyta pasirūpina, kad lentynose būtų įvairių saldumynų stikliniuose indeliuose, o namai dažnai kvepia pyragais.“
Skirtingi pasauliai
Su kipriečiu susižadėjusi Justina pastebi, kad tarp jų ir mūsų daug skirtumų. „Lietuviai užsienyje garsėja darbštumu, atsakingumu, užsispyrimu. Ne paslaptis, kad ir čia atvykę vietinius greitai sužavi tomis pačiomis savybėmis. Na, o kipriečiai, kaip ir daugelis pietiečių, labiau atsipalaidavę, dažnai gyvenimą stebintys su garuojančios kavos puodeliu rankoje ir visada randantys būdų, kaip neapsisunkinti kasdienybės, – su šypsena kalba lietuvė. – Kipriečiai mane sužavėjo vaišingumu, šiltumu, gebėjimu akimirksniu užmegzti draugystę. Visada pagalvoju, kad mums, lietuviams, būtent tokių savybių reikėtų pasimokyti. Mes esame nepalyginti šaltesnė kultūra, linkę išlaikyti atstumą.
Tačiau galiu tvirtai teigti, kad vienas dalykas tikrai vienija lietuvius ir kipriečius. Tai tautiškumas, kuris, mano manymu, giliai įsiskverbęs į abiejų šalių kultūrą. Aš irgi pasidalijusi į dvi lygias dalis – tiek gimtajai šaliai, tiek Kiprui simpatizuoju vienodai. Be to, labai vertinu ir džiaugiuosi, kad turiu galimybę gyventi tarp dviejų tokių skirtingų kultūrų.“
Kipras keičia
Beveik dešimtmetį Kipre gyvenanti lietuvė jaučiasi jau visiškai įsiliejusi į vietinių gyvenimą ir, laikui bėgant, perėmusi tradicijas, pavyzdžiui, daugiau dėmesio skiria vardadieniams.
„Čia vardadieniai švenčiami kur kas labiau nei gimtadieniai. Gimusiems vaikams iš pagarbos įprasta suteikti močiučių ir senelių vardus. Tai paaiškina, kodėl šioje saloje tiek daug vyrų ir moterų vienodais vardais (Maria, Andreas, Constantinos, Giorgos, Eleni, Nicolas, Christian). Jau nebestebina, kai tradiciniuose renginiuose, skambant vietinei muzikai, pažyra daužomų lėkščių šukės. Taip išreiškiamas džiaugsmas ir entuziazmas“, – pasakoja moteris.
Kipre, anot jos, sudėtinga būti blogos nuotaikos. Nori nenori čia natūraliai jautiesi lengvai ir gerai. Sala tikrai išmokė šilčiau bendrauti su aplinkiniais, kur kas daugiau šypsotis ir gyvenimą vertinti pozityviau. Juokauju, kad čia pasikeitė net kavos gėrimo ritualas. Vienu maloniausių įpročių tapo rytinis puodelis gardžios kavos terasoje su knyga rankoje. Čia tik dar labiau įsitvirtino šeimos vertybės, tradicijos ir požiūris į kur kas labiau laisvesnį gyvenimo būdą.“
Taip pat karantinas
Kipras yra turistų pamėgta sala. Čia daugiau kaip pusę metų virte verda gyvenimas. Net ir šaltuoju metų laiku atvyksta poilsiautojų. T pasaulinė pandemija neaplenkė ir šio kampelio. „Covid-19 visapusiškai pakeitė gyvenimą Kipre. Esame įpratę prie daugybės turistų, triukšmingo naktinio gyvenimo, besiburiuojančių žmonių kavinėse ir restoranuose. Šiuo metu vėl paskelbtas karantinas, iš namų išeiti galime tik išsiuntę trumpąją žinutę ir ne daugiau kaip du kartus per dieną. Strigo visi darbai, turizmas. Be galo laukiu, kada į miestus grįš gyvybė ir pagaliau galėsime prisiminti senąjį, mums įprastą gyvenimo būdą. Tokiu metu tik dar kartą įvertini tai, ką turėjai ir, žinoma, visada gali guostis bent jau geru oru“, – kalba pašnekovė.
Paklausta, kas dar nulėmė apsisprendimą įleisti šaknis Kipre, Justina įvardija asmeninius santykius. „Manau, gyvenime viskas būna taip, kaip turi būti. Kai įsimylėjau, galutinai supratau, kur klostysis tolimesnis mano gyvenimas, bent jau artimiausioje ateityje. Čia įgijau daug naujų patirčių, įsiliejau į vietinių gyvenimo ritmą, kas dieną valgau šviežius vaisius ir daržoves, mėgaujuosi nuostabia gamta. Šiuo metu esu visiškai patenkinta savo pasirinkimu“, – sako ji.
Lietuvos nepamiršo
„Į Lietuvą visada grįžtu per Kalėdas. Tai jau tapo tradicija. Taip pat kartais vasarą ar tada, kai galiu pabėgti nuo darbų Kipre. Kol kas dirbu daug ir įtemptai, tikiu, kad ateityje pavyks susidėlioti laisvesnį grafiką.
Be abejonės, gimtojo krašto pasiilgstu, bet džiugina planai į Lietuvą vėliau vykti dažniau ir čia praleisti daugiau laiko. Labai mėgstu lietuvišką maistą. Šią problemą bandau išspręsti dažniau gamindama ką nors lietuviško. Gūdama gimtojoje šalyje, nepraleidžiu progos apsilankyti įvairiuose renginiuose, pasivaikščioti išsiilgtais miškų takais. Viską, ko trūksta Kipre, gaunu grįžusi į Lietuvą. Taip palaikau balansą ir harmoniją gyvenime“, – kalba Justina.
Paklausta, su kokia šalimi sieja ateitį, lietuvė suabejoja. „Nenorėčiau sakyti, kad visą gyvenimą praleisiu Kipre, nes be galo pasiilgstu savo šalies. Tiesiog šiuo metu darbai klostosi čia. Taigi, Lietuva kuriam laikui lieka šalis, į kurią visada su didžiuliu malonumu grįžtu pailsėti. Kai artės laikas atsisakyti darbų, esu tikra, kad situacija apsivers: tuomet Kipras taps ta šalimi, į kurią norėsiu grįžti pasišildyti. O gal metus dalinsime per pusę. Tai idealus planas,“ – nusišypso pašnekovė.
