Juvelyrės Simonos Samojauskaitės kūriniai gimsta neatsitiktinėje vietoje

Elegantiškoje baltoje erdvėje, kuriai baldus su drauge architekte projektavo pati Simona, vyksta susitikimai su klientais ir kuriami plonyčiai lyg siūlas papuošalai. „Man čia smagu bendrauti su žmonėmis, gera klausytis patinkančios muzikos. Kartais vakare užgesinu visas šviesas, palieku apšviestą tik darbo stalą ir kuriu. Pro langą matau Nerį, matau, kaip žmonės upės pakrante vedžioja šunis. Man reikia didelių langų, kad neišeidama iš studijos jausčiau, koks paros, metų laikas lauke“, – pasakoja.

Simona iš tiesų dirba daug: jos laikas jau suplanuotas iki metų pabaigos. Prisipažįsta vis negalinti patikėti, kad kam nors jos papuošalų taip reikia, – juk juvelyriką atrado tik maždaug prieš ketverius metus.

Meno istorijos studijas baigusi mergina daug metų buvo modelis. Jai šypsojosi sėkmė ant Milano, Tokijo, Londono podiumų. Tačiau baigusi studijas – būtent tada, kai gaudavo darbo pasiūlymų iš geriausių modelių agentūrų, pradėjo jausti, kad yra ne savo vietoje. Tuo metu gyvendama Londone ji laisvalaikiu domėjosi menininkų dirbtuvėmis, mažų prekės ženklų veikla. Kažkodėl patraukė juvelyrika. Juokdamasi prisimena, kaip užsisakė dėžę specialių įrankių ir namuose susilitavo sidabro žiedelį su taškeliu. Simboliška, kad tas papuošalas iki šiol yra Simonos vizitinė kortelė, tik dabar jis kuriamas ne tik iš sidabro, bet ir iš aukso, taškelį kartais atstoja perlas arba deimantas.

Na, o tada, grįžusi į gimtąją Marijampolę, pamatė skelbimą, kad juvelyras sostinėje ieško padėjėjos. Parašė jam, kad mielai pabandytų, nors dar mažai ką moka. Ir jau kitą dieną atsirado Vilniuje, čia laiminga jaučiasi iki šiol.

Simona vis dar negali patikėti, kad ją taip greitai įsuko juvelyrikos verpetas: planavusi galbūt dar kur nors pasimokyti šio meno ir amato, po keturių mėnesių iš to jau gyveno. Juvelyrė svarsto: galbūt jos sėkmės paslaptis – kad pradėjo kurti tai, kas pačiai labai artima – švaraus dizaino, gyventi netrukdančius papuošalus, kurių Lietuvoje tuo metu labai trūko.

Dabar minimalistinių Simonos žiedelių vyrai ateina užsakyti sužadėtuvėms. Ji juokiasi, kad neretai paklaususi, ar turi kokį nors mylimosios žiedą, kad pagal jo dydį galėtų pagaminti skirtąjį pirštis, išgirsta, kad ta moteris nemėgsta papuošalų. „Tai – ir mano istorija: kol nepradėjau kurti, visai nesipuošiau. Tačiau dabar juvelyrikos ant mano kūno – vis daugiau: vienus dirbinius nešioju, nes jie smagūs, gražūs, kitus – nes noriu išbandyti, ar patogūs.“