Taurą Blaževičių visą gyvenimą supa moterys. Kažkada baigęs bibliotekininkystę, vėliau ėmęsis meno kūrinių verslo, šiandien, nors save vadina labiau amatininku nei menininku, yra vienas iš tų, kurie papuošalais džiugina žinomas mūsų damas. O kiek to spindesio ir kiek šešėlio lieka pačiam Taurui?
Ar rinkdamasis juvelyriką niekada nesusimąstei, kad visą laiką būsi apsuptas gražiausių moterų, o tai – be galo pavojinga?
Veikiausiai atsitiko taip, kad ne aš juvelyriką, o ji mane pasirinko. Ir galbūt ne aš moteris, bet jos mane (santūriai šypsosi) pasirinko. Tiksliau – man buvo lemta atsidurti tarp jų: Vilniaus universitete studijavau bibliotekininkystę, o merginų čia – absoliuti dauguma. Jaunystėje be galo daug skaičiau (tuo negaliu pasigirti pastaruosius dešimt metų) ir rinkausi tokią humanitarinę specialybę, į kurią stojant buvo mažas konkursas, nes mano abitūros egzaminai neblizgėjo. O studijomis labai džiaugiausi, tačiau po jų nusprendžiau imtis privataus verslo – atidariau galeriją ir pradėjau prekiauti meno kūriniais, tarp jų ir juvelyriniais. Iškart susidūriau su klientėmis, kurios profesionalių auksakalių darbus norėdavo šiek tiek perkeisti.
Tačiau menininkai stodavo piestu ir su tuo nesutikdavo, o man, jau tada susipažinusiam su Vokietijos galerijų specifika, buvo keista, kodėl pas mus taip ignoruojamas klientas. Su auksakaliais ginčytis pavargau, įsigijau instrumentų ir pats išdrįsau kai ką pakrapštyti – pavyko. Viskas krypo ta linkme, kad iš verslininko dariausi amatininku (vadintis menininku pretenzijų neturiu ir po šiai dienai). Pačiam plėtoti veiklą pernelyg nesisekė: entuziazmo buvo marios, tačiau neturėjau didelės patirties ir verslininkui būdingo bei būtino apsukrumo. Likimas suvedė su moterimi, dabar jau dvylikamečio mano sūnaus, beje, irgi Tauro, mama. Ją pamilau, įkūrėme ir sėkmingai plėtojome galerijos „Dorė“ veiklą. Nors iki šiol esu šios įmonės bendraturtis, tačiau jau treji metai, kai į ją nesu net kojos įkėlęs...
Kokios aplinkybės privertė pamiršti taip puoselėtos galerijos slenkstį?
„Dorė“ man – kaip antras vaikas. Tiesa, kai puoselėjome planus įkurti galeriją, su jau buvusia drauge Elena laukėmės savo pirmagimio. Manėme, kad tikrai gims mergaitė ir ją būtinai krikštysime Dorės vardu. Gimė sūnus, ir vardas liko galerijai. Po dešimt bendro gyvenimo metų, kai mudviem su Elena „nusėdo elementai“ ir santykiai išsisėmė, subrendo tokia situacija, jog vieną dieną (tai buvo prieš trejus metus) man teko palikti galeriją ir išeiti iš esmės taip, kaip stoviu. Plius – dar ir su tūkstantinėmis skolomis. Penkiasdešimt procentų įmonės akcijų, kuriomis ir šiandien disponuoju, nešildė – tai turtas, su kuriuo judėti iš esmės neįmanoma (trūksta dar bent vieno procento).
Galvoti apie papuošalų spindesį, kai esi ant išgyvenimo ribos ir suki galvą, kur nakvosi, kartais atrodydavo daugiau nei tragikomiškai. Knygos, nuotraukos, kažkokie dokumentai bei daug mielų, sentimentus žadinančių daiktų liko galerijoje. Šiandien jau net nežinau, ar liko. Išgyventi, nepražūti ir atsistoti padėjo buvę mano klientai: pasirodo, išsaugoti santykiai su jais – vienintelis tikras ir neprarandamas lobis. Kaip ir brangakmenių tiekėjai – jie nenustojo pasitikėjimo ir, supratę bei įvertinę mano situaciją, atidėjo atsiskaitymus. O prieš metus verslininkė Rasa Martens pasiūlė įkurti bendrą įmonę ir taip ji, tikėdama sėkme, padėjo tvirčiau atsistoti.
Visą interviu skaitykite birželio mėnesio žurnale „Laima“.