Juvelyriniai Akvilės Suchodimcovaitės darbai kelia britų susidomėjimą

„Orientuojuosi į minimalizmą ir tvarumą. Įkvėpimo darbams retkarčiais atrandu nagrinėdama socialinius klausimus, todėl sukuriu darbų, kvestionuojančių socialinę lytį ir papuošalų santykį su žmogaus kūnu. Mane ypač domina socialinės normos, susijusios su juvelyriniais dirbiniais: kas juos nešioja ir kaip? Manau, pasenęs požiūris yra skirstyti papuošalus į vyriškus ir moteriškus. Aš kuriu juvelyriką visiems“, – sako unisekso papuošalų kolekcijas kurianti Akvilė.

Skandinavijos juvelyrų darbus primenantys Akvilės kūriniai jau spėjo atkreipti britų dėmesį – jie pelnė ne vieną reikšmingą įvertinimą, buvo eksponuojami parodose. Tačiau Akvilė retkarčiais vis pasvajoja: galbūt vieną dieną jos darbai atsidurs ir Vilniaus papuošalų parduotuvėse. O kol kas menininkė pasaulį užkariauja pamažu – baigė Glazgo menų mokyklą ir persikėlė į Edinburgą, čia savo bute įsirengė darbo studiją.

Papasakokite, kaip atsiradote Škotijoje.

Jeigu atvirai – per atsitiktinumą. Visada svajojau studijuoti užsienyje, ypač traukė Jungtinės Amerikos Valstijos. Išsiaiškinau, kad Amerikoje studijos yra mokamos ir labai brangios, tad būtų reikėję susirasti rėmėjų, tada susiaurinau savo paieškas ir apsistojau prie Jungtinės Karalystės. Tik atvykusi į šią šalį supratau, kad patekau į tuo metu pagal pasaulio reitingą dešimtoje vietoje esančio meno universiteto prestižinį kursą.

Manęs negąsdino naujas kraštas, nes visada save įsivaizdavau iškeliaujančią į svečią šalį. Neramu buvo tik dėl didelio atstumo, skiriančio nuo šeimos.

Šiandien pati stebiuosi tuometine savo drąsa ir ryžtu, tačiau nuo pat pirmųjų savaičių Jungtinėje Karalystėje jaučiausi lyg namie. Buvau studentė, ir susirasti draugų buvo lengva. Didelio miesto šurmulys ir žmonės iš visų pasaulio kampelių man padėjo greitai pritapti. Žmonės Glazge yra draugiški ir supratingi, mielai pakalbina ir šypsosi nepažįstamiesiems.

Iš kur meilė juvelyrikai? Kuo jus patraukė šis menas?

Kiek save prisimenu, visada buvau kūrybingas vaikas. Mama yra meno mokytoja, tėtis taip pat turi talentą piešti. Manau, tai yra pagrindinė mano aistros priežastis ir paaiškinimas.

Nuo ankstyvos vaikystės mane domino meniškos specialybės. Laikui bėgant, atradau dizaino aistrą, norėjau ateityje tapti savo pačios viršininke. Juvelyrika man pasirodė kaip tobulas abiejų pasaulių derinys. Papuošalų dizainas yra vaizduojamojo meno, skulptūros ir mados kombinacija. Kartais tai apibūdinu ir kaip dėvimąjį, praktiškąjį meną.

Man pasisekė, kad esu kilusi iš menininkų šeimos: net močiutė studijavo gintaro apdirbimą. Mama ir tėtis labai palaikė mano troškimą tapti dizainere, buvau skatinama siekti savo tikslo. Nuo mažens buvau mokoma, kad dirbant širdžiai mielą darbą, daug didesnė tikimybė susikurti sėkmingą karjerą. Taigi ir šiandien tikiu, kad specialybę reikia rinktis pagal pomėgius ir sugebėjimus, nes perspektyvos viename ar kitame sektoriuje keičiasi kas kelerius metus.

Prisimenate savo sukurtą pirmąjį papuošalą?

Tai buvo žalvarinė apyrankė, sukurta vasaros stovykloje. Ant jos iškaldinau mamos ir tėčio figūrėles – tai buvo dovana mamai. Tikiuosi, ji išsaugojo pirmąjį mano blyną.

Ta apyrankė buvo primityvus, tačiau man labai svarbus darbas. Mus mokęs profesionalus juvelyras man padarė didžiulį įspūdį ir šis susitikimas paskatino pradėti kurti papuošalus jau mokykloje. Jie labai skyrėsi nuo dabartinių: buvo padaryti iš modelino ir dekoruoti dekupažo technika. Taip pradėjau pirmąjį savo verslą – prekiavau internetu ir mokykloje.

Diplominę jūsų kolekciją įkvėpė moterų sudaiktinimo problema. Kodėl jums svarbu savo kūryba paliesti socialines temas?

Šios konkrečios kolekcijos idėja buvo sukurti papuošalus, dėvimus šiek tiek ribojančiose arba nepatogiose pozicijose. Įkvėpimo ieškojau reklamose ir mados žurnaluose, lyginau tipinį moterų pozavimo stilių su vyrų. Taip pat domėjausi moterų ir vyrų sudaiktinimo, kai žmogus laikomas seksualiniu objektu, o ne susiformavusiu asmeniu, turinčiu savo tikslų ir idėjų, statistika. Vienas tyrimų parodė, kad per 1967–2009 metų laikotarpį tik 2 procentai vyrų buvo vaizduojami perdėtai seksualizuoti. Pastarąjį dešimtmetį daugiau nei keturi penktadaliai vyrų apskritai nebuvo seksualiai vaizduojami. O 60 procentų moterų nuotraukų spaudoje buvo provokuojamos. Ir ši tendencija tik blogėja. Dabar vos ne kiekvienos įžymybės ir socialinių tinklų herojės anketos instagrame pateikiamos ta pačia seksualine kalba, kurią praeityje sukūrė vyrai.

Toks reiškinys griauna jaunų mergaičių savigarbą ir daro įtaką vis dar besiformuojančiam jų supratimui, kaip moteris turėtų prisistatyti pasauliui.

Lietuvos visuomenėje moters sudaiktinimas taip pat vis dar dažnas. Augdama ir pati tai patyriau, tačiau to negalėjau apibūdinti žodžiais, nežinojau tinkamų terminų. Dabar randu vis daugiau knygų, straipsnių, mokslinių darbų ir tyrimų apie moterų patirtį, nelygybę ir lyčių vaidmenis. Tai man suteikė taip reikiamų žinių apie šias problemas ir dabar jaučiu galinti jomis pasidalyti su kitomis jaunomis moterimis. Tikiuosi, kad galime pakeisti ateinančių kartų patirtį.

Save laikote feministe?

Tikiu, kad kiekvienas šiuolaikinis žmogus turėtų palaikyti feministines idėjas. Vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad feminizmas skirtas tik moterims. Tai įsitikinimas, kad vyrams ir moterims turi būti suteiktos vienodos teisės bei galimybės ir politinės, ekonominės bei socialinės lyčių lygybės teorija.

Papuošalus kuriate iš perdirbto sidabro. Taip darote iš ekonominių ar ekologinių paskatų?

Tik dėl ekologijos. Savo darbams naudoju sertifikuotą 925 prabos ekologišką sidabrą, jis yra 100 procentų perdirbtas. Pastarąjį procesą patikiu profesionalams, tad jis yra brangesnis nei įprastas sidabras.

Tai ne vienintelis būdas, kuriuo tausoju gamtą. Savo juvelyrikai naudoju perdirbto popieriaus pakuotę ir vizitines perdirbtos medvilnės korteles. Namie rūšiuoju atliekas, nevalgau mėsos ir pieno produktų. Taip pat stengiuosi išlaikyti minimalistinį gyvenimo būdą. Orientuojuosi į geros kokybės ilgaamžius daiktus, drabužius.

Įmanoma pragyventi iš meno?

Tam reikia laiko ir pastangų. Gali užtrukti ne vienus metus, kol sukursi savo prekės ženklą, reputaciją ir įgysi klientų. Niekas vos pradėjęs neturėtų tikėtis sėkmingo verslo.

Daugelis pasirenka lengvesnį būdą gerai gauti iš pat pradžių – dirbti didesnėms įmonėms. Idėja dirbti kitiems man nesvetima, galbūt ateityje tai išbandysiu. Bet dar pačioje pradžioje nusprendžiau orientuotis į savo pačios prekės ženklą „Akvile Su“, noriu sukurti savo verslą. Man labai svarbi galimybė pačiai priimti sprendimus ir būti nepriklausomai.

Kokių sunkumų Jungtinėje Karalystėje patiria jaunieji menininkai? Ar pastebite papildomų kliūčių vien dėl to, kad esate ne britė?

Jungtinė Karalystė yra galimybių šalis. Tai puiki aplinka viso pasaulio menininkams. Galbūt konkurencija yra didesnė nei Lietuvoje, bet ir daugiau pasirinkimo. Kalbant apie papildomas kliūtis, meno pasaulis yra daugiakultūris ir su tokio pobūdžio sunkumais nesusidūriau. Mano patirtis, žinoma, apsiriboja Škotija – čia vertinama žmogaus kūryba ir profesionalumas, o ne tautybė.

Šiuo metu ant podiumo karaliauja ryškios spalvos, logotipai ir žėrintys žvyneliai. Kaip į mados pasaulį įsipaišo minimalistiniai jūsų darbai? Kokie jūsų klientai?

Kurdama kolekcijas madų stengiuosi nesivaikyti. Turiu savą stilių ir kuriu darbus siekdama, kad jie būtų ilgalaikiai.

Mano juvelyriniai dirbiniai skirti bet kokio amžiaus, gyvenimo būdo klientui, turinčiam tvirtą stiliaus jausmą ir asmeninę estetiką. Tikiuosi, kad mano papuošalai suteikia žmonėms pasitikėjimo savimi.

Kiek užtrunkate, kol padarote vieną darbą? Regis, jie tokie paprasti, minimalistiniai…

Tai labai priklauso nuo paties darbo, tačiau kiekvienas papuošalas gaminamas keliais etapais. Pavyzdžiui, gavusi individualų užsakymą pirmiausia susitinku su klientu aptarti, ko jis nori ir koks yra biudžetas. Tada pradedu kurti dizainą: su klientu diskutuojame, kas jam patinka, kas – ne. Tik tada seka metalo užsakymas ir darbo gamyba. Galiausiai darbas turi būti prabuotas, tai vėl užtrunka keletą dienų. Visas procesas gali trukti ir keletą savaičių.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad minimalistinį darbą lengva atlikti. Tačiau dizainas, kurio paviršius yra lygus ir blizgus, reikalauja kruopštaus darbo ir įgūdžių. Apskritai dirbti su metalu reikia begalės laiko ir kantrybės.

Esate ne tik juvelyrė, bet ir modelis. Kaip ši veikla atsirado jūsų gyvenime?

Dar mokantis mados dizaino studentas Tommy Zhongas man pasiūlė tapti matavimo modeliu... Jam turiu būti dėkinga už pirmąjiį darbą – taip pradėjau dirbti mados industrijoje.

Didžiausias modelio darbo pranašumas yra pažintys. Dirbau su puikiais fotografais, makiažo specialistais ir stilistais, todėl rengdama fotosesiją savo juvelyrikai komandą randu lengvai. O trūkumų šis darbas turi daug... Modelio darbas gali žlugdyti pasitikėjimą savimi ir skatinti perdėtą savikritiką.

Kaip manote, gražioms merginoms gyventi lengviau?

Grožis nėra amžinas. Modelio karjera taip pat yra laikina. Tad norint susikurti sėkmingą karjerą, vien išvaizdos nepakanka.

Ką veikiate laisvalaikiu? Kaip atsipalaiduojate?

Laisvalaikio turiu mažai, bet mėgstu nueiti į kino teatrą, galeriją, išbandyti naujų patiekalų. Lankau baseiną ir retkarčiais leidžiuosi į žygius po kalnus – Edinburge yra net septynios kalvos!