K. Kaselytė: Nustokite manę, kad mada – prestižinė specialybė

Lietuvoje Kamilės mados įžvalgomis dalijasi portalai ir žurnalai, tarp jų ir „ELaima.lt“ bei „Laimos“ žurnalas, o ne vienas lietuviškas mados ženklas už išaugusius pardavimus naujose rinkose turi būti dėkingas Kamilei. Vien per pastaruosius kelis mėnesius ji suspėjo išdėstyti mados verslo paskaitų ciklą studentams, dalyvauti Maltos mados savaitėje, kur įteikė apdovanojimą geriausiai tinklaraštininkei, o neseniai jos ilgai vystytas startuolis mados tinklaraštininkams išvydo dienos šviesą.

Dvidešimt ketverių Kamilė nukerta visas sąsajas su stereotipinių prieskonių turinčiais pasisakymais: dalyvavimas mados savaitėse, renginiuose ar dovanos, kurias gauna tinklaraštininkai ar mados formuotojai, – tik viena iš įprastų prievolių tiems, kurie čia dirba. Apie tai šneka tik tie, kurie viską stebi iš šalies. Ji tikina, kad įdomiausia dalis yra nematoma: procesai, kurie keičia madą ir skatina tapti ilgalaikę vertę kuriančia industrija.

Kada papuolei į mados spąstus? Ar tai buvo svajonių profesija?

Studijuoti tokio dalyko kaip mada tikrai nesvarsčiau – planavau, kaip Lietuvoje įprasta, rinktis ekonomiką arba teisę. Ir, įkvėpta maksimalizmo, norėjau tai daryti geriausiuose universitetuose. Tuo metu, kai sulaukiau kvietimo iš Kembridžo universiteto atvykti į interviu, tai atrodė kaip lemtingas ženklas, kad einu tinkama kryptimi. Tik vargu ar man nuoširdžiai rūpėjo problemos, į kurias vienaip ar kitaip būčiau gilinusis – tą pastebėjo ir tūkstančius studentų atrinkinėję universiteto profesoriai. Turėjau priimti faktą, jog nestudijuosiu ekonomikos, o mados verslas pasirodė tinkama alternatyva.

Ar mada buvo svajonių profesija – nemanau. Labai mažai žinojau apie industriją, bet žinojau, kad bus sunku. Ir ypač tokiame mieste kaip Londonas, bet galbūt ta nežinomybė ir traukė. Todėl paskutinę minutę susikroviau lagaminą ir išskridau.

Tai koks buvo pirmasis prisilietimas prie mados?

Kai nuvykau į Londoną, man buvo vos devyniolika, ir nuoširdžiai tikėjau, kad viskas įmanoma. Kai su kursioku apsilankėme „Bottega Veneta“ mados namų knygos pristatyme, ten buvo ir tuometis mados namų vykdantysis direktorius Marco Bizzarri, dabar vadovaujantis „Gucci“ mados namams. Nusprendžiau imti ir paprašyti darbo, įteikdama dabar jau kiek juokingai atrodančią savo vizitinę. Kitą mėnesį Kalėdų sezono metu dirbau jų centrinėje parduotuvėje, o vasarą atlikau praktiką jų mados konglomerate „Kering“, glaudžiančiame „Saint Laurent“, „Alexander McQueen“ ir kitus kertinius industrijos ženklus.

Tie, kas visą laiką gyvena ir kuria Lietuvoje, manęs lengvai nesupras. Jie vis dar klausia, ką aš čia veikiu, jeigu Londone tokios galimybės.

Per tuos metus dariau daug skirtingų dalykų: dirbau parduotuvėje, kur būdavo nepavydėtinų situacijų ir visą dieną reikėdavo išstovėti su aukštakulniais, ar rengdavau modelius per reklamines kampanijas. Ir niekur nebuvo lengva: atlikau kelias skirtingas praktikas, darbus derinau su studijomis – visur ieškojau patirties. Tie, kas visą laiką gyvena ir kuria Lietuvoje, manęs lengvai nesupras. Jie vis dar klausia, ką aš čia veikiu, jeigu ten tokios galimybės. Bet ten visada esi mažas sraigtelis. Aš pasirinkau kelią, kuris man leistų pačiai priimti sprendimus – išvažiavau iš konkurencingos Londono terpės, konsultuoju mados ženklus, kurie nori įsitvirtinti Didžiojoje Britanijoje, dalyvauju mados savaitėse, rašau straipsnius. Nesu vadovė, nedirbu dideliems mados namams, nesudarinėju milijoninių marketingo biudžetų, bet tikiu, kad ilgainiui tai gali nuvesti toliau.

Po mados studijų bakalauro jau praėjo keleri metai, ar spėjai įsitikinti, kad tavo veikla ir yra tai, ko visada norėjai?

Manau, kad dveji metai darbo perspektyvos atžvilgiu yra tikrai labai nedaug: per juos netapsi, kaip Lietuvoje įprasta vadintis, guru, ekspertu. Tegaliu pasakyti, kad mane stebina galimybės. Nereikia būti Japonijoje, kad rašytum japoniškam „Vogue“, nereikia būti žinomai, kad sėdėtum pirmose eilėse mados savaičių metu – visada yra daug skirtingų kelių į tą patį tikslą. Gal todėl nustembu, kai buvusios kursiokės manęs klausia, kaip patekau į vieną ar kitą mados savaitę, kolekcijos pristatymą, kaip pažįstu tinklaraštininkus ar dizainerius. O atsakymas labai paprastas: įvairiems leidiniams rašau kaip žurnalistė, taip pat per kiekvieną mados savaitę stengiuosi pakonsultuoti prekės ženklus – mane jie prisimena, nes visada atlieku savo darbą.

Tai ką reiškia būti madoje?

Mano požiūris į tai, kas yra mados industrija ir ką joje reikia veikti ar žinoti, labai netradiciškas. Prisipažinsiu, kad nesu akyla tendencijų stebėtoja, kiekvieno sezono spalvų sekėja – taip, pasiskaitau, bet nekaltinu savęs, kad kiekvieną dieną nepasižiūriu instagramo. Kiekvieną rytą pradedu su „Business of Fashion“ – ten tendencijų ar šukuosenų madų nerasite.

Būti madoje man reiškia tą patį: galvoti, kaip parduoti ir formuoti dėmesio vertą žinutę. Mano klientai yra mados ženklai ar verslai, turintys skirtingas apyvartas, bet visų jų tikslas vienas: patenkinti vartotojų norus, skleisti reikšmingą žinutę ir, kaip minėjau, parduoti. Tas visas istorijas aš ir kuriu.

Ar besisukdama mados užkulisiuose gali pripažinti, kad moterų santykiai tokioje industrijoje yra stereotipiškai konkurencingi ir sudėtingi?

Atvažiavusi į Londoną ir aš buvau netoli „perkąsiu gerklę, bet gausiu“ mąstymo, bet Lietuvoje atradau žymiai paprastesnius, šiltesnius darbo santykius.

Prisipažinsiu, kad atvažiavusi į Londoną ir aš buvau netoli „perkąsiu gerklę, bet gausiu“ mąstymo, bet Lietuvoje atradau žymiai paprastesnius, šiltesnius darbo santykius ir ypač su moterimis. Yra daug aukštakulnių, daug suknelių ir daug skirtingų moterų – visoms visko užteks – nekovojome nei dėl paskutinės poros batų, nei dėl vienintelės darbo vietos. Man kaip tik atrodo, kad dabar moterys vis labiau palaiko viena kitą. Tai pasidarė netgi (kad ir kaip banaliai skamba) madinga: dizainerė Diane von Furstenberg buvo viena pirmųjų, įkūrusių fondą, kuris remia ir skatina moteris imtis vadovaujančių pozicijų ir kurti verslus. Grįžusi iš Londono prisijungiau prie Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ organizacijos, susipažinau su daug sėkmingų moterų, o viena iš jų inicijavo pirmąją Lietuvoje mentorystės programą „Women Go Tech”, skatinančią moteris žengti į technologijų sektorių.

Man pačiai labai gražu matyti, kaip Lietuvoje tinklaraštininkės viena su kita puikiai sutaria. Jos supranta, kad kurdamos bendrą turinį gali pasiekti žymiai didesnes auditorijas, pritraukti dar daugiau sekėjų…

Daugiau nei trejus metus praleidai Londone – ten mados namų ir korporacijų židinys, tikrai negalintis prilygti Lietuvai. Bet visgi, jeigu pasvajotume, ar manai, kad būtų įmanoma pritraukti pasaulinių mados vardų ir pas mus?

Manau, kad viskas įmanoma! Bet, žinoma, jeigu kalbame apie prabangių parduotuvių steigimą, jų atidarymą reikėtų derinti su didesniu turistų srautu, kuris turbūt svarbiausias kriterijus. Čia visai neblogai pasitarnautų oficiali Lietuvos mados savaitė – ji galėtų atnešti turizmo antplūdį ir mūsų šalį įtraukti į mados savaičių sąrašą.

Žiūrint į tavo gyvenimo aprašą – viskas susiję su mada: atlikai praktikas ir dirbai garsiuose tarptautiniuose mados namuose, dirbai su marketingu, o paskutinis tavo projektas – startuolis tinklaraštininkams. Kodėl nusprendei jį kurti?

Startuolis „Share2Style“ – daugelio kitų minčių ir veiklų kulminacija. Dalyvavau hakatonuose, startuolių renginiuose – ten susipažinau su vis daugiau žmonių, kurie vystė įdomius projektus – kai kurie buvo tikrai labai naudingi vartotojams. Aš ir pati buvau ambicinga, bet kiek naivi: norėjau padaryti ir virtualų stilistą, virtualią spintą ir mados kalendorių, ir dar šimtus kitų dalykų.

Po kurio laiko sutikau dar kelis žmones ir jie turėjo idėjų, susijusių su mada, tad per vieną susitikimą ėmėm ir sugalvojom: leiskime mažiesiems blogeriams užsidirbti iš rašymo: pasiūlykim jiems reklamuoti produktus ir prekės ženklus, įdedant gražiai sudėliotas produktų nuotraukas šalia jų rašomų tekstų, o tuos produktus skaitytojai iš karto galės pirkti.

Kaip žmonių, nedirbančių mados industrijoje, įsivaizdavimas apie tavo kasdienybę prasilenkia su realybe?

Turbūt bėda ta, kad visi apie kitų gyvenimus galvoja geriau nei apie savuosius. Tai, ką aš darau, tikrai nėra labiau įspūdinga. Pamenu, kai grįžusi į Lietuvą šiek tiek dirbau su stiliaus projektais: nors klientai ir dideli, biudžetai maži – važinėji dienų dienas po parduotuves, renki rūbų derinius, čia pat kabinose fotografuoji, lauki patvirtinimo iš užsakovų... Kai pagalvoji, kiek ten tos kūrybos buvo? Tiesiog nešioji maišus, o ir savo honorarų lauki mėnesius. Žinoma, skamba įspūdingai pasakyti, kad tavo reklama kabo viso miesto stenduose, bet ar nuo to aš gyvenu geriau?

Ar toks mąstymas jaučiasi ir tarp tavo draugų?

Draugai mane labiau supranta, nes jiems daugiau pasakoju apie savo gyvenimą. Jie žino, kad naktimis atsakinėju į elektroninius laiškus, žino, kiek laiko užtrunka, kad vienas straipsnis išvystų dienos šviesą. Mano darbas, kaip ir betkuris kitas, reikalauja didelio įdirbio, ir man patinka, kai aplinkiniai tą supranta.

Kokie bruožai skiria mados pasaulio pažibas nuo vidutinybių?

Svarbiausi faktoriai, mano nuomone, yra pastangos bei atviras, nuoširdus bendravimas. Čia kaip ir bet kur kitur: jei gerai atlieki savo darbą ir žmonėms malonu būti aplinkui tave – visos durys atidarytos. Bet kai tavęs gerai nepažįsta ir nežino, kaip dirbi, tada žmonės pirmiausia kliaujasi charizma. Buvau nusivylusi, kai sužinojau, kad vieno projekto kuravimą gavau tik dėl to, kad patikau vadovei. Bet paskui supratau, kad tai normalu: visi norime būti apsupti žmonių, su kuriais darbo diena prabėga greičiau...

Tinklaraštininkai – ar yra ateitis jiems?

Naujiems tinklaraštininkams įsitvirtinti būtų labai sunku: rinka perpildyta, o ir žmonėms pamažu ima atsibosti jų rolė.

Sakyčiau, kad naujiems tinklaraštininkams įsitvirtinti būtų labai sunku: rinka perpildyta, o ir žmonėms pamažu ima atsibosti jų rolė. Keičiasi socialinių tinklų algoritmai, dėl kiekvieno sekėjo vyksta nuožmi kova. O seniesiems tinklaraštininkams kol kas ateitis egzistuoja, tačiau žmonėms pradeda nepatikti jų rekomendacijos, nes jie puikiai supranta, kad tai dar vienas reklaminis kanalas.

Visi skundžiasi Lietuvos mados rinkos situacija – mados ženklų per daug, vartotojų per mažai ir viskas per brangu – kaip viską pakeisti?

Keisti pirmiausia reikia požiūrį – jei, tarkime, už mano marketingo paslaugas man siūlo atsiskaityti produkcija, tai viską ir pasako. Pas mus dar labai gajus natūrinių mainų požiūris: „Padovanok man suknelę – užsidėsiu ir įkelsiu į instagramą“. Užsienyje tinklaraštininkai tokių mainų net nesvarsto – už kiekvieną darbą turi būti sumokama. Manau, kad toks požiūris būtų gera pradžia.

Nesi tinklaraštininkė ar dizainerė, tačiau vis tiek formuoji asmeninį prekės ženklą?

Taip, aš irgi pradedu kalbėti apie tai, ką darau, ir apie dalykus, kurie man svarbūs. Atvirai pasakysiu, kad tai darau dėl dviejų priežasčių: įgyju naujų klientų bei jaučiuosi pamaloninta, kai galiu pasidalyti savo patirtimi. Kai skaitau paskaitas ar dalyvauju mados savaitėse, komentuodama vieną ar kitą temą – daug išmokstu ne tik apie madą, bet ir apie save.

Esi vienareikšmiškai stipri ir nepriklausoma – pati kuri sau ateitį. Koks vyras turėtų būti šalia tavęs?

Turbūt toks, šalia kurio galima būtų pasijausti ir ne tokia stipria.

Karlas Lagerfeldas, „Chanel“ mados vedlys, madai pranašauja „galą“. Ar iš tikrųjų yra taip blogai?

Aš nežinau, ar „blogai” yra tinkamas žodis, bet labai daug dalykų madoje jau išbandyti, tad vis sunkiau atrasti kažką naujo. Net atrodo ir „Zaros“ konceptas nebėra amžinas: neseniai su vienos viešųjų ryšių agentūros įkūrėju kalbėjome, kad dabar nebeliko vietos nei prabangių prekių sektoriui, nei greitajai madai. Grožis pasidarė toks nuobodus, kad reikėjo sukurti kažką mažiau tobulo. Todėl ir atsirado tokie nišiniai ženklai kaip „Vetements“ ar Gosha Rubchinskiy. Bet net ir jiems dabar jau reikia pakaitalų.

Madoje dažnai kuriama fiktyvi tiek prekės ženklo, tiek asmenybės vertė. Kaip nepapulti į viešųjų ryšių pinkles?

Jei tikime vienu ar kitu prekės ženklu, garsiu tinklaraštininku ar aktore, reklamuojančia svajonių rankinę, – vadinasi, jie mums patinka. Visi žinome, kad nei „Prada“, nei „Dolce & Gabbana“ savo produkcijos vien Italijoje negamina. Lygiai kaip ir žinome, kad dauguma mados namų vis tiek nesugeba (tiksliau, nenori) sukurti tinkamų sąlygų tiems, kurie užsiima produktų gamyba mažiau išsivysčiusiose šalyse. Bet svarbiausia yra tai, kas mums teikia vertę: jei apsirengusios „Balenciaga“ kostiumėlį sugebėsime uždirbti daugiau – manau, kad tokia investicija atsiperka.

Kodėl lietuviai yra linkę mokėti už trikotažinę vietinės gamybos suknelę beveik tiek pat, kiek už kokybišką tarptautinių mados namų kūrinį?

Nors ir palaikau vietinės rinkos kūrėjus, vis tiek, kai atsiduriu parduotuvėje, mąstau kaip vartotoja. Noriu mokėti už vertę: trikotažas yra trikotažas ir jeigu dizaino sprendimai nenustebina, vadinasi, nematau tos papildomos vertės. Bet taip tikrai nėra su visais mūsų kūrėjais, todėl kiekvienas turi rinktis ne tik žinodamas, kokių yra alternatyvų, bet ir pagal tai, kokios vertės ieško.

Nupiešk darbo rinkos mados industrijoje ateitį – kokie iššūkiai laukia?

Žinau bent jau tiek, kad reikės iš naujo apmąstyti tai, kas yra prabangos segmentas. Neseniai lankiausi vienoje mados konferencijoje Berlyne: ten buvo daug kalbama apie mados ženklų integraciją į automobilių, technikos industrijas. Tai reiškia, kad pats prabangos sektorius bus suvokiamas dar plačiau: ir galbūt mada bus labiau kaip tarpinė industrija, kuri diriguos kitus produktus kuriančioms industrijoms. O dirbantieji turės prisitaikyti: reikės naujų įgūdžių, neužteks žurnalistų, tinklaraštininkų, dizainerių – reikės virtualių stilistų, mados analitikų, technologų, kuriančių išmaniąją madą.

O kas bus su tavimi?

Aš sau esu pažadėjusi tik viena: nesivaikyti kitų žmonių svajonių. Bet noriu daryti ne tik tai, kas patinka, o ir tai, kas leidžia kurti prasmingą ir ilgalaikę vertę. Tad nebijau pasakyti, kad jeigu pamatysiu platesnes galimybes save realizuoti ir už mados ribų – tą ir darysiu.