K.Zmailaitė – apie svarbiausią 48-ojo gimtadienio norą, „tamstą mokytoją“ ir santykius su dukromis

Operos solistei Kristinai Zmailaitei pirmasis metų mėnuo – ypatingas: sausio 22-ąją savo gimimo dieną mini ne tik ji, bet ir dukra Barbora. Šiemet solistė ir jos pirmagimė atitinkamai šventė 48-ąją ir 17-ąją sukaktis.

„Matyt, iš 365 dienų metuose tik sausio 22-oji yra tinkama. Visus priekaištus reikia sakyti Edmundui: jo ir dukros gimtadieniai skiriasi lygiai devyniais mėnesiais. Kokia mistika“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt juokiasi operos solistė.

Akivaizdu, kad ši diena Kristinos Zmailaitės ir Edmuno Seiliaus šeimai yra išties ypatinga – tokie sutapimai pasitaiko ne itin dažnai. Vis tik moteris pasakoja, kad anksčiau dukra Barbora norėdavo dėmesio centre spindėti viena ir būti pasveikinta, o ne sveikinti pati.

„Veikdavo toks vaikiškas Barborytės egoizmas, kad tai – jos gimtadienis. Ji, kaip ir visi vaikai, laukdavo šventės, dėmesio, dovanų. Aš atsidurdavau antrame plane“, – prisiminusi kikena Kristina.

Nepaisant to, merginos požiūris užaugus pasikeitė – šiemet 17-metė Barbora pasveikino mamą vos šiai spėjus pramerkti akis.

„Šiemet ji mane pasveikino net pirmiau nei aš ją! Ji priėjo ir pasakė: „Na, mama, su gimtadieniu, vis tik čia mūsų abiejų šventė“. Buvo labai malonu ir smagu“, – tikina ji.

Iki šiol abiejų šeimos moterų gimtadieniai būdavo švenčiami kartu, tradicija liko nepakitusi ir šiemet. Kristina priduria, kad nors paauglė dukra jau nori sukaktį minėti su draugais, tinkamas auklėjimas jai neleidžia paminti šeimos vertybių.

„Sudėtingu paauglystės periodu dažnas nori lėkti iš namų ir leisti laiką su bendraamžiais, tad labai džiugu, kad Barbora dar lieka šeimos vaiku, mūsų neatstumia ir pirmiausia skiria laiko savo artimiesiems. Juk, metams bėgant ir kuriant savo gyvenimą, tėvai vienaip ar kitaip taps antraeiliu dalyku“, – mąsto K.Zmailaitė.

Jų gimtadienio šventė šiemet buvo rami. Kristina tikina, kad nerami situacija pasaulyje sulaiko nuo didelių iškilmių ir šventės sureikšminimo – tuštybė šiuo atveju yra visiškai nereikalinga.

„Patiriu daugiau nerimo nei euforijos. Nepaisant to, stengiuosi džiaugtis kiekviena ramia ir taikia diena. Sukaupta patirtis ir išgyventi sunkumai leido įsitikinti, kad didžiausia gyvenimo ir gimtadienio dovana – šalia esantys sveiki ir gyvi artimieji. Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kiek žmogui nedaug reikia“, – mintimis dalijasi ji.

Didžiausias gyvenimo stimulas – dukros 

Dviejų dukrų – 17-metės Barboros ir ketverių Elžbietos – mama K.Zmailaitė savo atžaloms yra atsidavusi visa širdimi. Ji tikina, kad nors suderinti karjerą ir motinystę nėra lengva, vaikų auginimas yra labai svarbi bei prasminga jos gyvenimo dalis: „Nesu pirma, besistengianti viską suderinti, nebūsiu ir paskutinė. Be to, anksčiau ar vėliau tie vaikai užaugs, o kas bus tada? Sėdėsi nosį nukabinęs, gal nusipirksi šunį. Reikia džiaugtis, kad jie yra ir spiria į priekį“.

Vienas didžiausių jos ir vyro Edmundo Seiliaus gyvenimo variklių – pagrandukė Elžbieta. Kristina pasakoja, kad mergaitė yra tikras energijos užtaisas – ji tiesiog trykšta gyvybe, šoka, reikalauja dėmesio. Stebina ir mažylės balso galimybės: ji gerai intonuoja ir dainuoja, labai garsiai ir daug kalba, dedasi viską suprantanti ir gebanti tėvams tai paaiškinti.

„Elžbieta praspjaus mus visus – jos aktyvumas, balsas, charizma nuginkluoja. Net kai grįžtame namo pavargę kaip šunys, ji mus atgaivina, suteikia energijos ir taip spiria į minkštą vietą, kad kaipmat įgyjame motyvacijos eiti į priekį. Dukra mums rodo kelią į šviesų rytojų“, – džiaugiasi laiminga mama.

Ne ką mažiau laimės suteikia ir sutuoktinių pirmagimė Barbora. Vis tik Kristina tikina, kad jų ir paauglės dukros santykius kartais sudrumsčia audros, kurios, ko gero, šiuo laikotarpiu yra neišvengiamos.  

„Tikriausiai taip gamtos surėdyta, kad hormonų šėlsmas ir savasties ieškojimas negali būti ramus. Tuo labiau, žinant mano ir Edmuno charakterius tai yra logiška ir visai nestebina. Aišku, tad tenka ir pagrūmoti, ir pasiiaiškinti, ir šiokių tokių nuobaudų skirti. Nepaisant visokių konfliktų ir nuomonių skirtumo, dukra mus išklauso. Bendrai esu labai laiminga, kad turiu tuos vaikus – jie mano didžiausias skausmas, rūpestis, džiaugsmas“, – Žmonės.lt sako moteris.

Nenuostabu, kad profesionalių muzikantų šeimoje augančios mergaitės taip pat domisi šia sritimi. Barbora yra baigusi muzikos mokyklą, šoka ir dainuoja. Nors jai gerai sekasi visi mokslai, o ypač – humanitariniai, mergina pagalvoja ir apie galimybę sekti tėvų pėdomis.

„Mes dažnai Barborai sakome, kad rinkis kitą veiklą, bet tikriausiai ji to net nesupranta. Ko gero, jai sunku įsivaizduoti, kaip gyvena šeimos, kuriose tėvai neužsiima menais. Na, bet ji turi dar dvejus metus, per kuriuos, tikiuosi, išsiaiškins ir išsirinks, ką nori veikti“, – dalijasi Kristina.

Būti menininku – prabanga

Keli pastarieji pandeminiai metai K.Zmailaitei nebuvo patys lengviausi. Ji neslepia – dėl koronaviruso sustabdyti pasirodymai jai sukėlė nemenką šoką. Nepaisant nutrūkusios veiklos, ji su vyru E.Seiliumi stengėsi palaikyti muzikinę formą – nesustoti repetuoti ir gilinti savo įgūdžius.

Pasak operos solistės, investicija į save pasiteisino – sutuoktiniai jaučiasi gerokai sustiprėję kaip dainininkai. Deja, galimybių savo sugebėjimus realizuoti nėra daug – muzikos pasaulis dar gana susikaustęs, o pasirodymų yra kur kas mažiau, nei buvo prieš pandemiją.

Kristina sako, kad prasidėjus pandemijai ją nustebino valstybės požiūris į kultūros, meno atstovus ir jiems teikiamas socialines garantijas. Kita vertus, panaši situacija yra ir kitose šalyse.

„Pakalbėjusi su kolegomis iš Vokietijos supratau, kad tenykštis požiūris – ne ką geresnis. Tiek ten, tiek Lietuvoje meno supratimas yra ribotas: kai reikia ką nors pažymėti, reprezentuoti, palinksminti ar paliūdėti, esame reikalingi, o eilinėmis dienomis mes pamirštami. Mūsų, kultūrininkų, honorarai nėra stebuklingi. Daugybė žymiai geriau apmokamų darbų nereikalauja nei tiek žinių, nei mokslo, nei investicijų. Jaučiu nuoskaudą, kad nesame pakankamai vertinami“, – Žmonės.lt atvirauja ji.

K.Zmailaitė įsitikinusi, kad toks požiūris į profesionalius muzikantus kyla iš nežinojimo – daug žmonių nėra susipažinę su šios profesijos subtilybėmis ir reikalavimais, tad jiems gali kilti nuostaba, kodėl, norint pasiekti aukštą lygį, reikalingi labai ilgi ir sudėtingi mokslai.

„Dar studijų laikais girdėjau komentarų, kad dainavimo nereikia mokytis: atsisėdi prie stalo, išgeri ir jau dainuoji. Profesionalumas vis tik reikalauja daug įdirbio. Tarkime, M.K.Čiurliono menų mokyklos mokiniai yra pasmerkti nuo mažų dienų. Retas kuris palinkėtų savo atžalai tokios vaikystės – vietoj žaidimų su draugais tu visą laiką praktikuojiesi. Tam reikia jėgų, pastangų, pasiaukojimo.

Vis tik tai tėra profesionalaus muzikinio kelio pradžia. Pavyzdžiui, po mokyklos manęs laukė ilgi ir brangūs mokslai: šešeri metai Muzikos ir teatro akademijoje, dveji užsienyje, po to – įvairios stažuotės. Studijų ilgis – tarsi medicinos rezidentūros. Be to, reikėjo išmokti daug kalbų, paruošti organizmą, įgyti disciplinos ir atlaikyti didžiulę konkurenciją“, – muzikantų profesijos sunkumus vardija solistė.

Kristina tikina, kad matydama jaunus atlikėjus ji neretai pagalvoja, ar jiems verta tiek stengtis. Investicijos – žvėriškos, o alyginimai nėra dideli – tikrai ne visi profesionalūs muzikantai gali oriai užsidirbti: „Šiais laikais būti menininku – prabanga“.

Ruošia būsimas Lietuvos žvaigždes

Pandemijos sustabdyta veikla Seilių šeimą galėjo palikti vos su kelių šimtų eurų išmoka menininkams. Vis tik netekti pragyvenimo šaltinio jiems neleido pedagoginis darbas, kurį Kristina vadina gyvenimo dovana. Operos solistė prieš trejus metus gavo pasiūlymą dirbti Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje ir ruošti jaunuosius operos solistus, o tuo tarpu E.Seilius moko M.K.Čiurliono menų mokykloje.

„Ateina toks laikas, kai šalia koncertų pradeda plaukti kvietimai dalintis savo patirtimi su jaunąja karta. Vis tik pradėjusi dirbti aš patyriau šoką – manęs visai nežavėjo kreipinys „tamsta mokytoja“. Jaučiausi tiesiog tokia vargšė pedagogė. Galiausiai supratau, kad mokytojo profesijos prestižas susijęs ne tik su jo atlyginimu: jį lemia pelnyta mokinių pagarba, jiems įskiepytos žinios ir pasiekti rezultatai“, – atskleidžia dainininkė.

K.Zmailaitė pasakoja, kad jos mokiniams puikiai sekasi: jie dalyvauja įvairiuose konkursuose ir tampa laureatais, tačiau aukštų rezultatų nebūtų be atsidavimo ir uolaus darbo. Moteris įsitikinusi, kad sėkmė lydi tik tuos, kurie stengiasi.

„Nevadinčiau savęs didele geriete – esu reikli mokytoja. Man rūpi rezultatai, tad iš mokinių reikalauju nemažai. Nors iš pradžių buvo sunku – reikėjo įgyti autoritetą ir įtikinti, kad stengtis verta, dabar viskas sekasi geriau. Mokinių pergalės juos motyvuoja ir skatina dirbti dar daugiau“, – mokymo technika dalijasi ji.

Pedagogė džiaugiasi, kad visi juos ruošiami solistai nestokoja ryžto ir motyvacijos, yra žingeidūs ir darbštūs. Jie žino savo mokytojos keliamus reikalavimus ir pamokose atiduoda visas jėgas.

„Jiems sakau: absoliučiai nesvarbu, ką ir kur gyvenime darai – verdi košę, mokaisi kūrinį ar pasirodai scenoje, tau reikia tai daryti gerai. Darbas turi būti atliktas kokybiškai. Pastebiu, kad tai supratę vaikai kokybės ima siekti visose gyvenimo srityse“, – Žmonės.lt sako Kristina ir priduria, kad reiklumu sau ir kitiems ji pasižymėjo nuo vaikystės. – Mano šeimoje ir  mokykloje buvo skiepijamos būtent tokios vertybės bei reikalaujama darbus padaryti taip, kaip reikia. Aišku, aš jokiu būdu nebuvau žeminama ar kitaip verčiama, to netaikau ir su savo mokiniais. Tinkamiausia taktika – su jais susitarti, juos paskatinti, o tada noras užgimsta savaime.“

Kristina moko ne tik vaikus – profesinius vaisius ji skina ir dirbdama su suaugusiaisiais. Jai smagu, kad pas ją yra mokęsis ir konsultavęsis ne vienas žinomas žmogus. Kai kurie jų dabar studijuoja presitižinėse mokymo įstaigose, tačiau vis dar kreipiasi į ją dėl profesinių patarimų ir pamokų.

Tiki – metai bus sėkmingi

Mylimas darbas K.Zmailaitei teikia daug džiaugsmo. Nekeista, kad su karjera susijęs ir jos gimtadienio noras.

„Esu Tigro metais gimęs Vandenis, taigi, nors sakoma, kad viltis – durnių motina, labai tikiuosi, kad metai bus geri. Norėčiau sėkmės, kažkokio proveržio profesiniame gyvenime – jei viskas stabilizuotųsi, būtų galima vėl visa jėga kibti į darbus ir įgyvendinti tuos projektus, kurie dar nepadaryti.

Norėčiau, kad kontraktai ir pasirodymai, kurie buvo suplanuoti ir man labai svarbūs, pagaliau įvyktų. Norisi tuo profesiniu keliu eiti toliau, skinti savo darbo vaisius ir taip – iki pabaigos“, – gimtadienio svajone dalijasi operos solistė.

Sėkmės ir svajonių išsipildymo jai linki ir šeima.

„Man Edmundas sako – nežiūrėk atgal, žiūrėk tik į priekį. Dabar stengiuosi taip ir daryti. Tikiu, kad viskas pavyks, nes su išlaukta sėkme ateina laimė ir pasitenkinimas visomis gyvenimo sritimis. Daugiau mano man nieko netrūksta – viską jau turiu“, – šypsosi Kristina Zmailaitė.

Fotogalerija: