Ką apie jūsų asmenybę sako mėgstama avalynė?

Raudoni bateliai / „Shuterstock“ nuotr.
Raudoni bateliai / „Shuterstock“ nuotr.
2014-09-16 11:58
AA

Lyg podiumu gatvėmis žingsniuoja sportiniais ir klasikiniais, žaismingais margais ir santūriais vienspalviais bateliais avinčios dailiosios lyties atstovės. Nuo spalvų ir stilių įvairovės net raibsta akys. Juodi ar raudoni, su kulniuku ar plokščiapadžiai – užmeskite akį į savo avalynės lentyną ir sužinokite, ką dominuojantis stilius ir batų spalva sako apie jus.

Išdavikė spalva

Juodus batelius renkasi konservatyvios moterys. Klasikiniai tokios spalvos aukštakulniai plonu kulniuku simbolizuoja rafinuotumą, norą save pateikti iš pačios geriausios pusės, būti dėmesio centre. Avalynė su metalinėmis detalėmis atskleidžia giliai slepiamus troškimus. Jų savininkę vilioja laisvė, nuotykiai ir rizika. Juodi smailianosiai perspėja, kad moteris yra stipri, atkakliai siekianti savo tikslo, tačiau gali būti lengvai pažeidžiama.

Rudiems arba pilkiems bateliams pirmenybę teikia ne tokios konservatyvios asmenybės. Nors šio apavo savininkė nori išsiskirti iš minios, nemėgsta provokuoti. Ji renkasi praktiškus, patogius, prie aprangos nepriekaištingai derančius batus.

Lyg geroji fėja baltais aukštakulniais pasipuošusi moteris yra nuoširdi, atvira ir lengvai pažeidžiama. Šios spalvos apavas pabrėžia nekaltumą ir tyrumą. Tačiau, jei renkatės baltus žemakulnius, greičiausiai esate ne fėja, o Snieguolė – nuolanki pagalbininkė, be kurios neprasideda nė vienas vakarėlis.

Raudoni bateliai rėkte rėkia apie jų šeimininkės troškimą būti dėmesio centre. Ryškios spalvos apavu moteris ne tik traukia aplinkinių dėmesį, bet ir perspėja, kad visi keliai vis tiek atves pas ją.

Kelių spalvų batai išduoda, kad juos avinti moteris atsidūrė gyvenimo kryžkelėje. Ji trokšta permainų, kasdienybei suteikti naujų spalvų. Jeigu batelius puošia mėlynos detalės, moteriai trūksta stabilumo ir ramybės, jei geltonos – džiaugsmo ir optimizmo.

Įvairiaspalvį apavą renkasi ryškios asmenybės. Joms patinka sunkumai. Gyvenimas tokius batus avinčiai moteriai yra lyg galvosūkis.

Apie kulniuką

Aukšti ir platūs kulnai išduoda, kad moteris tvirtai stovi ant žemės ir puikiai žino, ko nori. Tai nepriklausomų, aktyvių, dalykiškų moterų apavas. Jos įpratusios viską kontroliuoti, todėl aplinkiniai dažnai jaučiasi per daug spaudžiami.

Batelius aukštais ir plonais kulniukais renkasi dėmesio centre mėgstančios būti asmenybės. Pagrindinis tokios moters tikslas – padaryti neišdildomą įspūdį.

Taip pat skaitykite: 15 mados taisyklių, kurias privalote pažeisti

Avalyne plokščiu padu sukuriamas mažos mergaitės įvaizdis. Tačiau tai tik pirmasis įspūdis. Paprastai tokius batus renkasi uždaros moterys. Jas iš tiesų pažįsta vos keli artimi žmonės. Jų nepavadinsi savimi pasitikinčiomis ir atkakliomis. Su tokiais batais sunku suklupti, bet ir ryškaus pėdsako neįmanoma palikti.

Batelius žemais kulniukais renkasi aktyvios, dalykiškos moterys. Jos visur spėja. Neabejojame, kad su tokia avalyne lengva bėgioti, bet kartais stabtelėkite ir pasilepinkite puodeliu kavos.

Į taurelę panašūs kulniukai – geriausias sprendimas išrankioms ir kaprizingoms dailiosios lyties atstovėms. Tokios asmenybės nekenčia kritikos, bet pačios su pavydėtinu užsidegimu aptarinėja kitų trūkumus. Jos labai smulkmeniškos, praktiškos ir ambicingos.

Pilnapadžius batus mėgsta romantiškos, bet labai praktiškos asmenybės. Tokius batus avinčios moterys gali būti švelnios, žaismingos, bet, jeigu reikia, ryžtingai ir tvirtai siekti tikslo.

Bateliai minkštais, plokščiais padais (mokasinai, sporto avalynė) – atviraširdžių, praktiškų moterų pasirinkimas. Jos viską vertina blaiviai, yra aktyvios ir gyvybingos. Nepaisant to, tokias dailiosios lyties atstoves neretai sėkmė aplenkia. Sportinius batelius mėgstančios asmenybės dažnai būna lengvabūdės optimistės. Jos niekada nesijaudina dėl smulkmenų ir mėgaujasi net menkiausiais malonumais.

Lakiniai ar zomšiniai?

Lakuota oda puošia stiprios, įtakingos, savimi pasitikinčios moters kojas. Ji įpratusi dominuoti ir valdyti situaciją tiek profesinėje srityje, tiek asmeniniame gyvenime.

Gyvatės odos imitaciją mėgsta ryškios, kartais agresyvios asmenybės. Joms svarbu išsiskirti iš minios, prikaustyti aplinkinių dėmesį. Drąsiai galima sakyti, kad jų gyvenimas – žaidimas.

Zomšinių batelių savininkė yra švelni, dėmesinga ir smulkmeniška. Ji nesistengia pirmauti, vertina viską, kas subtilu ir elegantiška.

Lygi oda – praktiškas pasirinkimas. Tačiau ji nėra iškalbinga, todėl reikia atkreipti dėmesį į spalvą, stilių ir puošybą.

Tai įdomu: pirmieji aukštakulniai – vyrams

Pripažinkite, aukštakulniai – ne pats patogiausias apavas. Turbūt ne vienai yra tekę kryptelėti koją ir patempti kulkšnį. Nepaisant to, nenorime jų pakeisti sportiniais bateliais. Ar kada nors susimąstėte, iš kur atsirado ši nepraktiška avalynė? Pasirodo, ji buvo sukurta vyrams. Ne vieną amžių batai aukštais kulnais buvo skirti jodinėti. Jie padėdavo stabiliau išsilaikyti balne, kol raitelis šaudydavo iš lanko. Tokie batai buvo itin populiarūs Persijoje. Kai 1599 m. Persų šachas savo diplomatus išsiuntė į Europą, aukštakulnius bemat nukopijavo kitų šalių aukštuomenės atstovai.

Be jokių papuošimų ir dėvimi tik vyrų, apavas aukštais kulnais nurodė savininko statusą. Kai jų užsimanė varguoliai, ponai gerokai padidino kulniukų aukštį. Toliau rungtyniauti buvo beprasmiška, nes to meto miesto gatvėmis vaikščioti batais labai aukštais kulnais buvo neįmanoma. Jais galėjo mėgautis tik kiaurą dieną kilimais tipenantys aukštuomenės atstovai. Beje, Christianas Louboutinas ne pirmasis batelių kulniukus nudažė raudonai. Kad atrodytų aukštesnis, vos 163 cm Prancūzijos karalius Liudvikas XIV visuomet avėjo aukštakulnius raudonais kulnais.

XVII a. trečiajame dešimtmetyje moterys nusprendė tapti vyriškesnės: nusirėžė plaukus, ėmė rūkyti pypkes, nešioti skrybėles. Kad dar labiau pabrėžtų vyrišką įvaizdį, įsispyrė į aukštakulnius. Ilgainiui vyrai pasirinko žemesnį kulną, o visas nepraktiškiausias detales paliko damoms. Stipriosios lyties atstovai aukštakulnių visiškai atsisakė ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje.

Tekstas – G. Stanislovaitės