Ką daryti, kad netektų nusvilti prie altoriaus žengiant antrąjį kartą

Mes įsivaizduojame, kad mokomės iš patirties, kad nekartojame padarytų klaidų. Iliuzija, klaidinga ir saldi iliuzija! Lengva pamatyti krislą svetimoje akyje, sunku – vežimą savojoje. Atrodo, kad tekėdamos antrą kartą būsime gudresnės, elgsimės kitaip, pasirinksime sukalbamesnį, tvarkingesnį, ne tokį pavydų, labiau išsilavinusį vyrą, ir viskas bus gerai. Tačiau labai dažnai „taisomės“ visai ne ten, kur suklydome. Tai, dėl ko iš tikrųjų iširo santuoka, paprastai taip ir lieka balta dėme mūsų santykių žemėlapyje.

Kas antra santuoka baigiasi ašaromis. Liūdna statistika. Ir nors visi tyrimai atskleidžia, kad ištekėjusi moteris pralaimi, o vedęs vyras – laimi, mes labiau trokštame ištekėti nei jie – vesti. Ir dažniau nei jie tampame skyrybų iniciatorėmis. O vėliau laimę mėginame dar kartą. Jau su kitu, jau kitaip. Net 75 proc. išsiskyrusiųjų kuria antrą šeimą. Ar bent apsigyvena drauge, ką taip pat galima prilyginti santuokai. Tačiau net 60 proc. antrų santuokų išyra. Ir kur kas greičiau nei pirmosios: per dešimt metų išsiskiria 30 proc. susituokusiųjų pirmą kartą ir 37 proc. – antrą. Šie skaičiai dar sykį įrodo: nesugebame mokytis iš savo klaidų. Gal jau laikas išmokti?..

Kodėl nepasimokome iš klaidų?

Gal ir mokomės, tačiau tik ne tuomet, kai kalbama apie santykius. Nelengva išmokti dėsnį „jei ką nors be priežasties puolu kaltinti, galiu likti nesuprasta ir galiausiai viena“. Kad ir kiek kartų mus dėl to atstumtų, ydingas elgesys kartosis ir kartosis, tarsi būtume rate besisukančios voverės. Artimai bendraujant (ir susituokus taip pat) egzistuoja keli faktoriai, kurie trukdo pastebėti savas klaidas.

Net 60 proc. antrų santuokų išyra. Ir kur kas greičiau nei pirmosios: per dešimt metų išsiskiria 30 proc. susituokusiųjų pirmą kartą ir 37 proc. – antrą. Šie skaičiai dar sykį įrodo: nesugebame mokytis iš savo klaidų. Gal jau laikas išmokti?

Klaidina įsimylėjimas. Romantiški sielos virpuliai verčia patikėti, kad mūsų ryšys – ypatingas ir jam negalioja jokie dėsniai. Čia nėra ir negali būti nei problemų, nei nesusikalbėjimo. Todėl į antrą santuoką atsinešame įsimylėjusios mergaičiukės naivumą ir ankstesnes nuoskaudas. Visa tai nepadeda (ir vėl!) tapti laiminga šeima.

Tai ne aš, tai jis! Santuokoje egzistuoja viena psichologinė spraga, pro kurią lengva pasprukti iš bet kokios keblios padėties. Ištikus krizei atrodo, kad kaltas jis. Užuot svarsčiusios, kas negerai, koncentruojamės į vyro trūkumus. Kita vertus, kartais santuoka tampa tokia skausminga, kad nėra nei jėgų, nei ryžto pažvelgti į savo vidų ir rizikuoti patirti dar didesnį skausmą.

Gąsdina konfliktai. Jie trukdo rasti palaimingą kompromisą ir palieka kaltinimus, pyktį, nuoskaudas. Galiausiai vos tik pajutusios, kad pokalbis panašėja į ginčą, pasišiaušiame, lyg suerzintos katės: „Aš žinau, ką tu pasakysi, – pats ne ką mažesnis asilas!“ Vyras reaguoja panašiai, ir siena tarp širdžių tampa vis aukštesnė. Girdime ne šalia esantį žmogų, o savo baimes ir blogas nuojautas. Ir skubame gintis, nors dar niekas nepuola.

Kad antras kartas nemeluotų

Kodėl antra santuoka tokia sudėtinga? „Nes gresia skyrybos“, – paprastai ir aiškiai atsakytų už anketų šūsnies tūnantis ekspertas. Jis sako, jis žino. Skyrybos nedžiugina – antrą kartą jų patirti nesinori. O meilės ir intymumo trokštama. Todėl ir neriama stačia galva į naujus santykius viską pasaulyje pamiršus. Baltą gulbės suknelę galima pakeisti kita, pastelinės spalvos irgi žavios, o kas liko – jau kaip nors. Susitvarkys. Kai esate labai išalkusi, valgote bet ką. Tačiau meilės alkis kitoks nei skrandžio. Čia privalote duoti laiko ir sau, ir jam. Kuo lėčiau, kuo ilgiau bus kuriamas judviejų ryšys, tuo sėkmingesnis jis taps, tuo daugiau povandeninių akmenų įveiksite. Iširus santuokai susikūrėte vyro įvaizdį, kuris akimirksniu nepasikeis: tai ne kompiuteris – „paspaudei, ir viskas“. Jis keičiasi tarsi dėlionė – kas dieną, kas savaitę atsiranda vis naujų detalių, kurios galiausiai susilipdo į naują visumą. Kol pasikeitimo neįvyko, viskas, ko nemėgote, dar gyva. Ir vos tik naujas partneris padaro ką nors, kas jums primena buvusįjį, tuoj pat pritaikote jam visas pastarojo nuodėmes: „Aha, neišsiplovei lėkštės po vakarienės, vadinasi, mėtysi kojines pakampėmis ir nuolat sakysi man, kokia gera šeimininkė buvo mamytė!“ Taigi pirmoji antros santuokos taisyklė – šiukštu neskubėkite. Štai dar kelios:

Miegamajame – mažiausiai keturiese. Kas svajojo apie meilę ir intymumą?! Lovoje įsitaisysite ne tik judu, bet ir jūsų buvęs vyras, ir jo buvusi žmona. Neįskaitant vaikų. Neįskaitant senelių, tetų, dėdžių, mokytojų ir trenerių.

Noras – dar ne viskas. Keliaujančias antros santuokos link paprastai lydi noras viską daryti kitaip. Jei pirmas vyras buvo iki ausų į verslą paniręs rimtuolis, dabar ieškoma kitokio: linksmo, paprasto, žaismingo. Su juo viskas ir bus kitaip, ar ne?.. Moteriai atrodo, kad ji renkasi sąmoningai, ne taip, kaip pirmą kartą, kai lyg „-niolikinė“ pametė galvą (nedovanotina!). Bet ji žvelgia ne į tai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Ne partnerio savybės čia svarbiausia. Svarbiausia – naujas būdas būti kartu. Jei pavyks jį atrasti, valio. Tačiau pačiai teks tapti kitokiai (geresnei). O tai bus sunku, nes antra santuoka pasižymi iššūkiais, nebūdingais pirmajai.

Tikėkitės ne geriausio, o ko nors realaus. Nesvarbu, ar santuoka pirma, ar ketvirta: pagrindinė klaida – nerealūs lūkesčiai. Laimė – tai santykis tarp to, ko tikitės, ir to, ką gaunate. Joks žmogus neduos jums daugiau, nei gali. Prarają tarp fantazijų ir realybės tenka kantriai ištverti ir išmokti gyventi su tuo, ką skyrė likimas.

Miegamajame – mažiausiai keturiese. Kas svajojo apie meilę ir intymumą?! Lovoje įsitaisysite ne tik judu, bet ir jūsų buvęs vyras, ir jo buvusi žmona. Neįskaitant vaikų. Neįskaitant senelių, tetų, dėdžių, mokytojų ir trenerių. Visi jie reikšis prisiminimuose, sapnuose ir realybėje. Atvažiuos pasiimti ar palikti vaikų, derins turtinius santykius, atostogas ar spręs dar kaži kokius klausimus. Tekėsite ne už Jono, tiksliau – ne už jo vieno. Jų staiga atsiras tiek daug. Ir visi veršis į judviejų teritoriją. Jei nesate pasirengusi to toleruoti, geriau nė nepradėkite.

Praeities vaiduokliai telieka praeičiai. Vaiduoklių yra mažiausiai trys: pyktis, sielvartas ir praradimai. Jūs praradote žmogų, prie kurio buvote prisirišusi. Nėra svarbu, kiek jis buvo geras ir ar buvo. Svarbiausia – jūs rūpinotės juo ir dėl jo stengėtės. Juk niekas nepririša mūsų prie žmogaus labiau nei rūpinimasis. Jūs taip pat praradote viltį sukurti ir turėti tobulą šeimą. Dabar aišku, kad tokių nebūna. Galima tik stengtis, kad naujas ryšys būtų kiek įmanoma arčiau tobulybės. Bet kartą jau stengėtės, ir... nieko. Tik nuoskauda ir pyktis. Abu šiuos jausmus įmanoma sumažinti – įžvelkite gerąsias pasibaigusios santuokos puses: jei ne jūsų eksvyras, neturėtumėte dabar tokio žavaus mėlynakio sūnelio, nemokėtumėte virti rūgštynių sriubos ir iki šiol nežinotumėte, kas yra kalnų slidės. Be abejo, dar reikės įveikti sielvartą. Duokite sau laiko – nes negalima ir sielvartauti dėl prarastos santuokos, ir ieškoti naujo partnerio tuo pačiu metu. Nepavyks nei viena, nei kita. Dar senukas Freudas sakė, kad „sielvarto darbas turi būti nudirbtas“. Kitaip tariant, sielvartas turi būti išjaustas, suprastas ir išgyventas. Kol to nėra, jis nuolat kaišios pagalius į jūsų laimės ratus. Psichologai rekomenduoja po skyrybų palaukti bent vienus dvejus metus. Tikrai verta. Skubėti nėra kur. Jei viršysite leistiną greitį, prilėksite tik dar vienas skyrybas.

Pravartu raustis po praeitį. Tam, kad antra santuoka būtų sėkminga, reikia gerai pažinti pirmą. Kaip užsimezgė ir plėtojosi judviejų santykiai? Kokie buvo lūkesčiai ir svajonės? Kaip prasidėjo griuvimas?.. Tik nuodugniai perkračiusi savo sielą išmoksite vėl pasitikėti žmonėmis. Geriausia sielų reviziją atlikti kartu su naujuoju partneriu – taip ne tik pamatysite buvusią santuoką iš šalies, bet ir pagilinsite ryšį. Svarbu nepabijoti įžvelgti savo klaidas. Gal jas pamatyti pagelbės naujas draugas? Gal ir jūs padėsite atrasti jo klaidas? Nors vaizdas bus nemielas širdžiai, šiukštu neužsimerkite. Save matyti svarbu – kitaip neišmoksite keistis. Pokalbiai apie ankstesnę santuoką gali jus abu išgąsdinti: baisu įstrigti praeities melancholijoje, baisu, kad pasakojimai sužadins senas aistras ir sujauks jausmus. Nei vieno, nei kito bijoti neverta. Psichologai sako, kad būtent savo jausmų ir prisiminimų išsakymas padeda sumažinti jų krūvį ir mums daromą įtaką. Ypač jei atidžiai klausomasi.

Kalbėkite apie vaikus; kalbėkitės su vaikais. Jie turi žinoti, kodėl ir kaip baigėsi pirma santuoka, ką jums (ir jiems) reiškia antroji. Svarbiausia – vaikai turi žinoti, kad tėveliai išsiskyrė ne dėl jų kaltės. Atžalos iš pirmos santuokos labai apsunkina antrosios situaciją: dėl jų ryšys su buvusiuoju ar buvusiąja niekada nenutrūksta, kyla daugybė konfliktų, nesutarimų (taip pat ir finansinių), be to, nėra jokios garantijos, kad naujas vyras taps nauju tėvu... Ištuokos tikimybė labai didelė, ypač per pirmus dvejus bendro gyvenimo metus: per juos nauja šeima turėtų atrasti būdą tilpti po vienu stogu ir susikurti bendravimo taisykles. O jas kurti ne taip lengva. Tomas, vedęs antrą kartą, vaikus iš pirmos santuokos pasikvietė paviešėti savaitgalį. Grįžę pas mamą šie pasiskundė, kad tėčio ir jo žmonos namuose šaltoka. Buvusioji čiupo telefoną ir apkaltino Tomą, kad šis visai nesirūpina nei vaikais, nei jų sveikata. Vyras padidino šilumą patalpose. Kaip į tai reagavo dabartinė Tomo žmona? Supyko. Pasijuto ignoruojama ir neturinti balso teisės. Jos namuose kita moteris, gyvenanti už keliolikos dešimčių kilometrų, nustato tvarką!

Kultūrų susidūrimas, arba Gelbėkite mus nuo Kalėdų! Vyro ir žmonos kultūros (papročiai, įpročiai, tradicijos) yra atsineštos iš tėvų šeimos ir jas neišvengiamai reikia suderinti, nugludinti ir sukurti naują – jųdviejų šeimos. Susituokus antrą kartą, susiduria keturios kultūros. Jos ir jo tėvų šeimos; jos ir jo pirmos šeimos. Painu? Painoka... Sunku? Be abejo. Baisu konfliktų, barnių ir nuoskaudų?.. Žinoma, baisu. Tačiau konfliktas – tai energijos kibirkštis, kuri skatina tartis, diskutuoti, ieškoti sprendimo, pažinti, keisti ir keistis. Tai yra kažkas panašaus į santuokos energijos šaltinį. Jo nereikia bijoti, tačiau, kaip ir elektros energiją, reikia mokėti eksploatuoti. Jums teks daug kalbėtis – pradedant nuo to, kaip turi atrodyti kasdieniai pusryčiai, kas kam verda kavą ir kas valgoma (sumuštiniai ar košė?), baigiant švenčių (Kalėdų, Velykų, gimtadienių) ritualais ir atostogų tradicijomis. Kurį laiką kibirkščiuosite, bet viskas nusišlifuos. Vėl tenka kartoti tą patį – negailėkite tam laiko. Suderinti keturias kultūras – tai ne dvi. Darbo ir pastangų bus kur kas daugiau.

Mažiau savanaudiškumo, daugiau tolerancijos. Iš esmės net neturite pasirinkimo. Negalite būti pernelyg pavydi ir uždrausti jam bendrauti su vaikais iš pirmos santuokos ar pirma žmona. Negalima pamiršti, kad „taip“ ištarsite ne tik savo naujam išrinktajam, bet ir visai jo praeičiai, visiems su juo susijusiems asmenims. Jiems reikės erdvės – taigi jums jos liks mažiau. Su tuo teks susitaikyti. Jei mylite, žinoma.