Ką daryti, kai padidėjęs plaukuotumas tampa bėda?

Liga nepagydoma, bet valdoma

Apie tai, kas gali lemti hirsutizmo atsiradimą, kalbėjomės su docente, mokslų daktare gydytoja akušere-ginekologe Žana Bumbuliene.

Depiliacijos specialistai pasakoja, kad daugėja jaunų moterų, kurios prašo pašalinti plaukus nuo neįprastų šiuo atžvilgiu kūno vietų: liemens, nugaros, krūtinės... Tai – lytinių hormonų pusiausvyros sutrikimo pasekmė?

Rugpjūtį pas mane buvo atėjusi paauglė. Paaiškėjo, kad ji nuolat patiria klasiokų pašaipas dėl to, kad jai ant pirštų auga plaukeliai. Šie, beje, beveik nepastebimi – matomi tik tada, kad šviesa krinta tam tikru rakursu, todėl iš pradžių mergaitės ir mamos susirūpinimas man pasirodė gerokai perdėtas. Aš net akinius užsidėjau, kad pamatyčiau tuos plaukelius! Tik mums išsikalbėjus supratau, kad paauglei, o dar labiau jos mamai tai – didžiulė problema, kad jos su siaubu laukia naujų mokslo metų pradžios...

Prisiminiau šią labai jauną savo pacientę, bet hirsutizmas kamuoja įvairaus amžiaus moteris, ypač 20–30 metų, o žinodami mūsų visuomenės nuostatą, kad plaukų niekur, išskyrus galvą, neturi būti, galime įsivaizduoti, kaip jaučiasi tos, kurioms jie auga ten, kur neįprasta. Mūsų, medikų, uždavinys – nustatyti šio reiškinio priežastį, o ji – nebūtinai lytinių hormonų pusiausvyros sutrikimas. Plaukus, augančius ant dilbių ir blauzdų, siejame ne su hormonais, bet su genais. Ką gavai iš tėčio ir mamos, tą ir turi. Kai plaukų atsiranda ant šlaunų vidinės pusės, pilvo, tarp krūtų, aplink spenelius, ant apatinio žandikaulio, nugaros (tai – vyrams įprastos sritys), tik tyrimai gali duoti atsakymą, kodėl taip vyksta.

Kokie tie tyrimai ir kokios informacijos iš pacienčių medikams reikia, kad būtų nustatyta hirsutizmo priežastis?

Labai dažnai dėl jo būna kaltas policistinių kiaušidžių sindromas, todėl pirmiausia ultragarsu įvertinama kiaušidžių būklė. Toliau aiškinamės, kiek moteriai buvo metų, kai prasidėjo mėnesinės, kaip jos vyksta – reguliariai, kas mėnesį, ar su didelėmis pertraukomis, dar atliekame kiaušidžių ir antinksčių gaminamų hormonų tyrimus. Policistinių kiaušidžių sindromo požymiai, be hirsutizmo, – spuogai ant veido ir pečių, nereguliarios mėnesinės, padidėjusios kiaušidės, daugiau vyriškųjų hormonų organizme. Tokia moteris turi gydytis, nes savaime policistinių kiaušidžių sindromas nepraeis. Jei nustatoma, kad problema susijusi su hormonais, gydoma irgi jais.

Nėra vienodo gydymo visoms moterims. Vienoms gali būti paskirta hormonų, kurie paskatina mėnesines, kitoms – tokių, kurie mažina vyriškųjų hormonų kiekį organizme. Gydymas gana greitai padeda atsikratyti spuogų, tačiau hirsutizmą įveikti gerokai sunkiau. Reikia ilgai trunkančio gydymo, o efektas, kuris pasimato apytikriai po metų, dažnai būna pusėtinas. Nutraukus vaistų vartojimą plaukai vėl pradeda intensyviai augti.

Su policistinių kiaušidžių sindromu susijusi ir kita moterims labai skausminga problema – nutukimas...

Taip, moksliniai tyrimai rodo, kad policistinių kiaušidžių sindromas neretai sudaro „tandemą“ su medžiagų apykaitos sutrikimais. Dėl to didėja II tipo cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika. Svarstoma, kad galbūt sutvarkius žmogaus medžiagų apykaitą nebereikėtų skirti hormoninio gydymo...

Grįžtant prie jūsų klausimo: sergant aptariamu sindromu, audiniai būna atsparūs insulinui, sutrinka gliukozės tolerancija, padidėja gestacinio diabeto rizika per nėštumą. Obuolio formos nutukimas būdingas ne visoms sergančioms. Bet jei dėl policistinių kiaušidžių sindromo konsultuoju nutukusią jauną moterį, visada ją įspėju, kad visą gyvenimą turės labai sekti, ką valgo, antraip jos svoris augs kaip ant mielių. Ir pirmiausia patariu jai atsikratyti antsvorio sveikai maitinantis ir sportuojant – tai nepaprastai svarbu!

Štai kaip gamta sukūrė moterį: jos kiaušidės, kai brandina kiaušialąstes, pirmiausia išskiria vyriškuosius hormonus, tik vėliau jie virsta moteriškaisiais.

Beje, sindromas labiausiai pasireiškia 20–30 metų moterims, nes būtent tada kiaušidės dirba aktyviausiai, organizme būna daugiausia vyriškųjų hormonų. Štai kaip gamta sukūrė moterį: jos kiaušidės, kai brandina kiaušialąstes, pirmiausia išskiria vyriškuosius hormonus, tik vėliau jie virsta moteriškaisiais ir skatina ovuliaciją, kiaušialąsčių išsilaisvinimą iš kiaušidžių. Glaustai pasakysiu taip: sergant policistinių kiaušidžių sindromu jos „neperšoka“ į moteriškųjų hormonų gaminimo fazę, todėl moters organizme dominuoja vyriškieji hormonai. Būna, kad gimdymas šiuos procesus sureguliuoja ir situacija pagerėja. Taip paveikti gali ir kūno svorio sumažinimas.

Ar kai kurios moterys nepastoja būtent dėl policistinių kiaušidžių sindromo?

Taip. Tokiu atveju paprastai siūlome joms tris mėnesius vartoti kontraceptikus ir po to liautis. Tada per mėnesį kitą moters organizme daugmaž nusistovi hormonų pusiausvyra, vyksta mėnesinės ir ovuliacijos – tai laikas, kai įmanoma pastoti. Deja, greitai hormoninis disbalansas atsinaujina. Ši liga nepagydoma, ją tik galima kontroliuoti.

Į kokį specialistą pirmiausia reikėtų kreiptis ją įtarus?

Labai dažnai moteris pereina per įvairiausius specialistus, kol galų gale jai diagnozuojamas policistinių kiaušidžių sindromas. Pirmas – pediatras, paskui – gydytojas dermatologas, pas kurį einama dėl spuogų, vėliau – gydytojai ginekologas, endokrinologas, dietologas, kardiologas, su kuriais konsultuojamasi dėl nevaisingumo, medžiagų apykaitos sutrikimų, širdies ir kraujagyslių ligų. Policistinių kiaušidžių sindromą turėtų gydyti ginekologas ir endokrinologas. Kuo anksčiau liga diagnozuojama ir pradedamas gydymas, tuo geresni, tikėtina, bus rezultatai. Jei kuri nors iš „Laimos“ skaitytojų džiaugiasi, kad jos ciklas retas, patarčiau kuo greičiau apsilankyti pas gydytoją ginekologą. Ir jei svoris staiga pradėjo augti, o jums dar nėra trisdešimies, vertėtų pagalvoti apie policistinių kiaušidžių sindromą. Beje, iki 20 proc. moterų echoskopu nustatomas policistinių kiaušidžių vaizdas, bet jei jos neturi nei hirsutizmo, nei nereguliaraus mėnesinių ciklo, gydymo nereikia. Vieno požymio šiai ligai konstatuoti nepakanka.

Pradėjome pokalbį nuo hirsutizmo netradicinėse kūno vietose ir jūs užsiminėte, kad policistinių kiaušidžių sindromas – dažna priežastis. Bet juk ne vienintelė?

Tikrai ne vienintelė. Pavyzdžiui, padidėjusį plaukuotumą gali skatinti sutrikusi antinksčių ar skydliaukės veikla. Tiesa, nepasakiau, kad policistinių kiaušidžių sindromas, būna, sukelia visiškai priešingą nei hirsutizmas poveikį – androgeninę alopeciją. Kartais jauna moteris palenkia galvą ir matai stipriai išretėjusį viršugalvį... Dar kaklo, pažastų, krūtinės srityse gali išryškėti hiperpigmentacija: atsiranda velvetą primenančių rusvų dėmių, kurios – atsparumo insulinui požymis. Miego metu moteriai gali sustoti kvėpavimas – šis sveikatos sutrikimas vadinamas miego apnėja.

Ar rekomenduojate lazerio procedūras? Skelbiama, kad šiuo metu jis efektyviausiai šalina įvairius kūno paviršiaus defektus.

Jei hormoninis gydymas, koks geras jis bebūtų, nėra veiksmingas, reikia moteriai pasiūlyti ką nors, kas jai padėtų. Iš priemonių, laikinai pašalinančių plaukelius, lazeris užtikrina ilgiausiai išliekantį rezultatą. Todėl ir sakau pacientėms: jei galite sau leisti šias procedūras, pasidarykite jas. Tos, kurios mėgina plaukelius skusti, įsitikina, kad jie greitai atauga ir yra stori, aštrūs kaip ašutai, tiesiogine prasme plėšo pėdkelnes. Šiek tiek efektyvesnė epiliacija vašku.

Garsenybės – ne išimtis

Manoma, kad Frida Kahlo sirgo policistinių kiaušidžių sindromu. „Stiprus, vyriškas Fridos Kahlo žandikaulis buvo išbertas aknės. Jos svoris kaupėsi krūtinės ir pilvo srityse. Ant smakro augo stori juodi plaukeliai, virš lūpų žėlė ūsiukai. Galbūt moteriškas estetizmas jos šalyje nebuvo toks stiprus kaip Šiaurės Amerikoje ir tai leido Fridai nesukti galvos, kas su ja vyksta. O galbūt jai tiesiog buvo nusispjauti. Galbūt ji „nešiojo“ veido plaukus išdidžiai kaip Lotynų Amerikos feministė. Esu tikra, kad jei dabar galėtume ištirti jos kraują, rastume padidėjusį vyriškųjų hormonų kiekį. Jei galėčiau su ja pasikalbėti, ji papasakotų apie nereguliarias mėnesines, vaisingumo problemas ir kovą su svoriu“, – rašė kanadietė daktarė natūropatė Talia Marcheggiani.

Artima Elizabeth Taylor šeimos draugė, prisimindama Liz pirmomis jos gyvenimo dienomis, apibūdino būsimą gražiausią pasaulio moterį taip: „Naujagimė atrodė kaip maža beždžionėlė.“ Liz kūnelis buvo padengtas minkštučiais, į pūkus panašiais plaukeliais. Tamsių plaukų miškas žėlė ant suaugusios Elizabeth rankų.

Aktorė Drew Barrymore yra paatviravusi, kad laukdamasi dukters Olive turėjo barzdą. „Man užaugo nuostabi maža ožio barzdelė – „ryžos“ spalvos!“

Skelbiama, kad Victoria Beckham serga policistinių kiaušidžių sindromu. Bet tai, kaip žinia, nesutrukdė jai pagimdyti 4 vaikų.

Žurnalistė Liz Jones, vienu metu vadovavusi britų „Marie Claire“, yra išsamiai papasakojusi dailymail.co.uk, kokių vargų nuo ankstyvos jaunystės patyrė dėl hirsutizmo. „Veido plaukai ir ne mažiau reikšmingi jų „pusbroliai“ kūno plaukai reiškė, kad aš visada saugojausi intymumo. Sulaukusi dvidešimties, aš leidau laiką ne praktikuodama laukinį seksą ir išgertuves, bet uždirbdama ir taupydama pinigus kas dvi savaites vykstančioms elektrolizės procedūroms, per kurias buvo šalinami plaukai nuo mano veido, iškirptės, aplink spenelius (o brangus Dieve, koks skausmas!) ir nuo pilvo. Aš mūvėdavau kelnes, atsisakydavau eiti į pasimatymus, vengdavau vakarėlių ir atostogų – visa tai dėl diktatoriškų mano kūno plaukų gyvenimo ciklo. Aš vengdavau sekso rytais, kai vyras paliesdavo mano veidą; ištvėriau tik pusę medaus mėnesio, nes man staigiai reikėjo depiliuoti kelius. Net ir spausdindama viena ranka liečiu smakrą – čiupinėju, tyrinėju, nerimauju...“