Nežinia, kas teikia daugiau džiaugsmo – gauti dovaną, ar ją rūpestingai išrinkus pamatyti nuoširdaus susižavėjimo kibirkštėles mylimo žmogaus akyse, kurios išduoda, kad pavyko – ir nustebinti, ir pralinksminti. Nors įprasta, kad už dovanas dėkoja jas gaunantys, tačiau iš tiesų teigiamų emocijų patiria abi pusės.
Būtent todėl patiems artimiausiems ieškodami dovanų sugaištame nemažai laiko, negailime pinigų, rūpestingai jas supakuojame. Juk jas gaunančio džiaugsmas ir dėkingumas yra patvirtinimas, kad mūsų emocinis dialogas vyksta sklandžiai, mes rūpinamės, galvojame apie vienas kitą ir tai vertiname.
Kone visi mažyliai nori ką nors padovanoti savo brangiausiems, kurie yra jų pasaulio centras – mamai ir tėčiui. Ir tėvai žino, kad reikia žavėtis, net jei tai paprasta trimečio teplionė. Juk vaikas, kuris jaučiasi mylimas, kai tėvai jam perka žaislus ir knygeles, seka pasakas prieš miegą, nuramina, kai jis atbėga verkdamas, nori parodyti savo meilę ir dėkingumą.
Kai mes suaugame, norime savo mamas nudžiuginti, nes jas mylime, norime pasidalyti gyvenimo džiaugsmais.
Vaikai su begaline meile ir pasididžiavimu atneša tėvams savo pirmuosius piešinius ir darbelius. Gimdytojų aikčiojimas ir žavėjimasis jų „šedevrais“ mažiems patvirtina – tėtis ar mama šypsosi, nes aš juos pralinksminau, nes aš esu geras ir galiu pats suteikti jiems džiaugsmo.
Kai mes suaugame, norime savo mamas ar tėčius nudžiuginti, nes ne tik juos mylime, bet ir esame dėkingi, norime pasidalyti savo atrastais gyvenimo džiaugsmais, kurių jie galbūt nepatyrė. Todėl perkame mamoms prabangius kvepalus, bilietus į spektaklius ar suorganizuojame savaitgalį kokiame nors SPA.
Kartais mūsų meilė būna persmelkta užuojauta. Juk mūsų mamos gyveno už geležinės uždangos deficito ir nuolatinių nepriteklių laikais, kai reikėjo laikyti visas namų kertes, darbuotis kuriant „komunistinį rojų“. Ir ne visų vyrai buvo supratingi ir mylintys. Kai kurios augindamos vaikus neturėjo laiko gražintis, domėtis mada, vaikščioti į teatrus. Kai jos grįždavo iš darbo, visas jų gyvenimas, rodos, imdavo suktis apie puodus virtuvėje ir namų tvarkymą.
Daugelis jų jausdavo pareigą „apšokinėti“ po ilgos darbo dienos pavargusį vyrą, sukontroliuoti vaikų namų darbus, o savaitgaliais lėkti pas tėvus į kaimą ar sodą, kur nuo pat ankstyvo pavasario prasideda pasiruošimas žiemai.
Nežinia, kas labiau jas vertė bėgti nesustojant – skurdas ar vidinis nerimas. Darbai, amžinas skubėjimas leisdavo pabėgti ir nuo savo gyvenimo realybės, jos tarsi nematyti, atsiriboti, nes atmerkus akis reiktų arba labai ilgai ir graudžiai verkti, arba keisti gyvenimą radikaliai. O to mamos negalėjo. Jos gyveno ir aukojosi dėl vaikų, dėl savo tėvų, dėl aplinkinių. Jos tarsi pamiršdavo save.
Jų vaikai matydavo rūpesčiuose paskendusias savo mamas ir jas lygindavo su laimingesnėmis, gražesnėmis draugų mamomis. Maži berniukai ir mergaitės imdavo svajoti, kad jie užaugs ir vieną dieną suvargusiai mamai nupirks suknelę, kvepalus, pakvies į gerą restoraną pietų ar nusiveš į pasaulio kraštą... Už savo pačių uždirbtus pinigus.
Nes jie norėjo pamatyti, kaip mamos veide išnyksta rūpesčių raukšlės, kaip ji ima šypsotis.
Tačiau kai jie užaugo ir pagaliau dovanoja mamoms tai, apie ką svajojo vaikystėje, laimės mamų gyvenimuose nepadaugėjo. „Kam išlaidauji, juk aš visko turiu“, „Neisiu į jokią kavinę, namie už tokius pinigus savaitę valgysim“, „Neturi, kur pinigų dėti, kad taškaisi tokiomis dovanomis“, „Verčiau nupirk ką nors savo vaikams“ – štai toks atsakas būna į pagaliau realizuotas vaikystės svajones. Ir tuomet apninka vaikiškas liūdesys, pyktis ir nusivylimas. Mama, kuri žavėjosi pyplio teplionėmis, jam užaugus neįvertina nei jo pastangų, nei galimybių, nei dosnumo.
Mama, kuri žavėjosi pyplio teplionėmis, jam užaugus neįvertina nei jo pastangų, nei galimybių, nei dosnumo.
Liūdna. Šios vaikystės svajonės mama nesugebėjo atspėti. Tačiau gal ir nereikia, kad ji ją išpildytų? Juk jos gyvenimas nebuvo lengvas. Ji paprasčiausiai pamiršo mylėti save. Rūpintis savimi. Mama net neįsivaizduoja, kad vaikams daugiausia laimės suteiktų ne konservuodama, virdama ir tvarkydama, bet paprasčiausiai būdama šalia. Išklausydama ir pasipasakodama. Leisdama matyti ne rūpesčių sukaustytą, bet švytintį ar gyvenimui atvirą veidą.
Todėl nereikia klausti mamos, ką nupirkti dovanų. Nereikia pildyti savo svajonių. Laikas pažvelgti į ją suaugusio žmogaus akimis, kuris nori padovanoti dovaną, nesitikėdamas jokios emocinės grąžos. Padovanoti tai, ko jai dabar labiausiai reikia. Tebūnie tai pietūs pas ją, kai paprasčiausiai klausysitės jos pamokymų, pasakojimų ar skundų.
Galbūt jai reikia su kažkuo pasikalbėti, kažką pamokyti. Galbūt taip mama jaučiasi reikalinga. Nejauku, neįdomu? Bet juk tai dovana jai! O gal tebūnie dovana paprasčiausi šilti apatiniai, sentimentalus meilės romanas ar mezgimo siūlai, iš kurių ji numegs anūkams kojines? Paprastas rankų kremas ar kiek brangesnis muilas? Tegul ji nepajunta to milžiniško kontrasto tarp savo kasdienybės ir švenčių. Sunku džiaugtis tuo, kas tik pabrėžia skurdą ar vienatvę.
Tegul dovana būna ne itin įspūdinga, bet labai asmeniška. Tebūnie dovana jai Motinos dienos proga jūsų darbo kalendoriuje suplanuoti susitikimai su ja. Mama apie tai nežinos, bet bus laiminga, kad suaugęs vaikas vis dažniau randa laiko užsukti. Tebūnie tai mažos, bet reguliarios dovanėlės, tegul ir būtiniausi produktai iš prekybos centro. Rūpestis ir meilė matuojami laiku. Visus metus jai skiriamas laikas per kitą Motinos dieną padiktuos atsakymą į klausimą: „Ką gi jai padovanoti?“.