Ką renkasi garsūs žmonės – pašėlusį Heloviną ar rimties ir susikaupimo kupinas Vėlines?
Globalizacijai vis labiau trinant sienas tarp tautų ir jų papročių, kiekvieną rudenį Lietuvoje iškyla ta pati dilema: ką švęsti – iš Vakarų atkeliavusį Heloviną ar lietuviškąsias Vėlines? Vieni garsūs Lietuvos pramogų ir kultūros atstovai turi aiškią nuomonę šiuo klausimu, o kitiems išsipaišę persirengėliai netrukdo laikytis rimties ir prisiminti anapilin išėjusius artimuosius.
Dainininkė Rūta Ščiogolevaitė
Kategoriškos nuomonės, ar reikia švęsti Heloviną, ar tik minėti Vėlines, neturiu, bet man labiau patinka tradicijos, su kuriomis užaugome, o ne tos kitos, skolintos. Pirmenybę teikiu Vėlinėms, tačiau kapines stengiuosi aplankyti kaip galima dažniau, net tik lapkričio 1-ąją. Ar eičiau į Helovino vakarėlį? Jei kviečia draugai, tikrai nesureikšminu progos. Jei būtų geras vakarėlis, aš tikrai nieko prieš švęsti. Apskritai, Helovino šventė manęs nepiktina, neerzina ir man netrukdo. Būtų galimybė, galbūt ir aš švęsčiau. Jeigu žmonėms patinka, tegu jie švenčia.
Dainininkas Linas Adomaitis
Pirmenybę teikiu Vėlinėms, o ar yra Helovinas, ar ne, man visiškai nesvarbu. Neičiau jo švęsti, nebent pakviestų labai geri draugai, ar reikėtų koncertuoti, nes tai yra mano darbas. Man labai gražu, kad per Vėlines visi žmonės per maldą prisimena savo artimuosius, kurie iškeliavo anapilin, prisimena laiką, praleistą kartu su jais. Reikia padėkoti Dievui ir likimui, kad turėjome garbės pabūti su tais žmonėmis, tačiau nesakau, kad tik per Vėlines reikia juos prisiminti. Tiesiog Vėlinės yra ta diena, kai visi kapuose uždega žvakutes. Man tai graži šventė ir tradicija, o Helovinas gal jaunimui aktualesnis, kuris nori su kaukėmis pasimaivyti. Man Helovinas yra šventė, kurios galėtų ir nebūti.
Operos solistas Merūnas Vitulskis
Aš esu už lietuviškas Vėlines, dieną, kai šeimos eina į kapines, prisimena tuos, kurie išėjo. Lietuviškų tradicijų yra mažai, nes taškome jas į kairę ir į dešinę. Amerikonizmas ima viršų tiek Europoje, tiek kitose šalyse. Tai matau labai aiškiai, kai aplankau jau daug metų užsienyje gyvenančius draugus, kurie per Heloviną siuva savo vaikams animacinių veikėjų kostiumus... Gal tai ir konservatyvus atsakymas, bet, manau, reikėtų laikytis mūsų tradicijų. Vieną kartą per metus reikia pabūti su tais, kurie išėjo. Mes patys kelias dienas prieš Vėlines tvarkome kapus, kad per Vėlines galėtume tiesiog nuvažiuoti ir pabūti. O kalbant apie Heloviną, jį esu šventęs tik vieną kartą, kai su žmona Erika lankėmės Londone. Tačiau iki Vėlinių dar buvo likusi savaitė, nes tuomet draugai Heloviną derino prie savaitgalio.
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė
Mirusius reikia prisiminti ne vieną dieną per metus, kai tai parodo kalendorius. Kai išeina tau artimi žmonės, jie lieka su tavimi, todėl nereikia niekur eiti, kad juos prisimintum. Mano mama ir tėtis yra mirę, todėl man šiais metais Vėlinės yra nepakeliama ir nekenčiama šventė. Man nereikia nuvažiuoti į Giedraičių kapines, kad aš, žiūrėdama į du kapus ir du kryžius, suprasčiau, jog pasaulyje likau viena. Man jų trūksta kiekvieną dieną, man liūdna kiekvieną dieną. O kalbant apie Heloviną, man labai patinka teatralizuotos šventės, kurios įneša į žmonių gyvenimą humoro. Londone visada dalyvauju Helovino šventėse, kurias rengia garsus televizijos veidas Jonathanas Rossas. Jis šou pasaulyje yra žinomas kaip žmogus, darantis genialius Helovino vakarėlius, kuriuose dalyvauja apie 300 žmonių. Vyksta įvairūs persirengimai, labirintai, atrakcionai, teatralizuoti pasirodymai... Kai būnu namuose Londone, visada einame į tą šventę. Ir nevadinu jų bedieviais, nes žmonės turi kitas tradicijas. Juk pas mus Lietuvoje anksčiau nebuvo nei Kalėdų, nei Valentino dienos. Šaunu, kad nauja šventė įsigyvena, bet Lietuvoje aš jos, kaip ir minėjau, nešvenčiu, nes niekas ir nekviečia.
Humoristas Vitalijus Cololo
Aš negaliu švęsti Helovino, nes kitą dieną su šeima važiuojame po visą Lietuvą, lankome daug kapinių, prisimename mirusiuosius, uždegame jiems žvakutes. Nelabai galiu baliavoti. O juk Vėlinės yra susikaupimo diena, kai prisimename tuos žmones, kurie išėjo. Nėra taip, kad reikia gedėti, reikia tiesiog prisiminti, geru žodžiu paminėti, o ką daryti išvakarėse – kiekvieno asmeninis reikalas. Jei negali švęsti taip, kad kitą dieną mintys būtų tik apie Vėlines, geriau visai nešvęsk. Man, pavyzdžiui, Helovino nereikia. Mūsų šeimoje net nekyla klausimų dėl to. Mes kiekvieną lapkričio 1-ąją važinėjame po kapines. Mano nuomone, šventę reikia daryti savo šeimai, mylimam žmogui bet kada, o ne tada, kada leidžia valdžia.
Verslininkė Inga Stumbrienė
Kadangi dar esame, kaip sakau, jaunosios kartos atstovai, perimame amerikietiškas tradicijas ir švenčiame Heloviną. O kitą dieną, kaip tikri lietuviai, minime ir Vėlines – važiuojame į kapines, pagerbiame mirusiuosius, vėliau būna bendras šeimos susibūrimas. O kalbant apie Heloviną, tai pirmiausia, prisiperkame moliūgų ir darome iš jų žvakides, namus išpuošiame visokiomis baisybėmis. Mūsų rajone tiek Užgavėnės, tiek Helovinas yra labai švenčiamas. Vaikučiai, išsidažę ir išsipaišę, vaikšto po namus, prašinėja skanėstų. Kai buvau maža, pati mėgdavau per Užgavėnes persirengti, tačiau per Heloviną man dar nėra tekę persirengti. Nors dukra jau kelintus metus prašo, kad eitumėm prašyti saldainių, tačiau mums su vyru dar pavyko to išvengti. Manau, mūsų šalis yra labai konservatyvi, sunkiai priima naujoves, juk kiekviena šventė turi savų pliusų. Žmonės atsipalaiduoja, pamiršta rūpesčius, pabėga nuo rutinos, gauna teigiamų emocijų. Galų gale, žmonių veiduose atsiranda šypsena. Todėl, manau, švenčių reikia, ypač niūrų rudenį.