Jeilio universiteto psichologijos profesorė Marianne LaFrance peržvelgė įvairių sričių tyrimus – nuo antropologijos iki kompiuterijos – ir atrado naujų elementų, kaip atrodo laimingas – besišypsantis – žmogus.
1. Tie, kurie šypsosi, gyvena ilgiau. Mokslininkai išanalizavo 230 sportininkų fotografijų iš beisbolo registro ir nustatė, kad vaikinai, kurių natūrali veido išraiška – šypsena nuo ausies iki ausies, vidutiniškai gyveno 4,9 m. ilgiau nei tie, kurie pozavo santūriau. Ir – 7 metais ilgiau nei tie, kurie išvis nerodė dantų. Žinoma, vien šypsena nepaverčia ilgaamžiais, tačiau patvirtina, kad ją demonstruojantis žmogus jaučiasi gerai, o gera savijauta – kas ginčytųsi – tiesiogiai susijusi su geru (ir ilgu) gyvenimu.
2. Šypsena veikia pasąmonę. Studijoje dalyvavusiems žmonėms buvo parodyti įvairūs besišypsantys (ir nesišypsantys) veidai – labai trumpai, akimirką, kad nespėtų sąmoningai užfiksuoti, kokia iš tiesų kiekvieno veido išraiška. Vėliau abiejų grupių patirtis buvo palyginta. Ir, ką gi – tie, kurie matė šypsenas, ir patys žvelgė į pasaulį linksmesnėmis akimis. Nuobodi medžiaga jiems pasirodė įdomesnė, neutralios nuotaikos vaizdai – greičiau pozityvūs ir net prėski gėrimai – skanesni.
3. Visi laimės lygiai. Laimė plinta kaip virusas. Socialiniuose tinkluose buvo atliktas tyrimas, iš kurio paaiškėjo, kad jei vienas vartotojas jaučiasi laimingas ir apie tai praneša savo statusu, tokį pojūtį perima mažiausiai du jo draugai. Taigi, jei jūs šypsotės, didelė tikimybė, kad jūsų draugų draugai daro tą patį.
4. Tikra ar dirbtinė? Nuoširdžią ir nenuoširdžią šypseną koordinuoja skirtingi neuronų keliai. Tai patvirtina faktas, jog žmonės, kurių centrinė smegenų dalis pažeista, gali nusišypsoti spontaniškai, tačiau niekada – valingai. Mokslininkai teigia, jog šis įgūdis atiteko mums iš tolimų protėvių, kurie privalėjo išmokti šypsotis priverstinai, kad užmaskuotų baimę ar įniršį.
Kai kas nors šypsosi, nejausdamas tikro džiaugsmo, žiedinis akies raumuo nevalingai susitraukia ir dėl to raukšlelėmis sukrinta oda apie akis.
5. Norint demaskuoti nenuoširdžią šypseną, reikia žvelgti į akis. Ne dėl to, kad jos – sielos veidrodis, o dėl fiziologijos. Kai kas nors šypsosi, nejausdamas tikro džiaugsmo, žiedinis akies raumuo – orbicularis oculi nevalingai susitraukia ir dėl to raukšlelėmis sukrinta oda apie akis. Žmogus paprastai negali sąmoningai valdyti raumenų judesių, ir tokios raukšlelės reiškia, kad jis šypsosi nenuoširdžiai. Orbicularis oculi nemeluoja. Tai kitokios raukšlės nei įprastos mimikos – melagio raukšlių su niekuo nesupainiosi.
6. Šypsenos turi tautybę. Nuskaitydamos veido išraišką įvairios kultūros pastebi skirtingų akcentų. Pavyzdžiui, vakariečiai pirmiausia žiūri į lūpas. Japonai – į akis. Geriausiai ir universaliausiai tai atspindi kompiuterių šypsenėlės. Šis :) veidukas JAV ir Europoje reiškia linksmą išraišką, o šis :( – liūdną. Japonijoje kibernetinis džiaugsmas ir liūdesys išreiškiami sudėtingiau: tokia (^_^) ikonėlė reiškia garsų juoką ir taip (;_;) atrodo verkiantis arba liūdnas veidas.