Rašytojo Petro Cvirkos (1909–1947) biografiją mokame kone atmintinai, bet apie jį kaip politiką girdėjome nedaug. Dažnas nustemba sužinoję, kad 1940-ųjų vasarą draugas Cvirka buvo marionetinio Liaudies Seimo sekretorius ir prezidiumo narys, kad sakė padėkos kalbą Raudonajai armijai. „Tegyvuoja tautų išlaisvintojas, visų pasaulio dirbančiųjų širdis ir protas – draugas Stalinas“, – iš to Seimo tribūnos rėžė sovietų deputatas Cvirka. „Lietuvos liaudies“ vardu jis parengė padėkos telegramą „ištikimam didžiojo Stalino kovos draugui, galingiausios Sovietų Sąjungos vyriausybės vadovui Viačeslavui Molotovui“.
Komunistas Petras Cvirka pasirašė keturias Liaudies Seimo deklaracijas, įtvirtinančias sovietų valdžią Lietuvoje ir prašančias priimti šalį į SSRS. Tik mes apie tai nežinome. Iš kultūrinės atminties „rašytojo bolševiko“, kaip jį vadino partijos draugai, įvaizdis buvo ištrintas dar destalinizacijos laikais, mokyklų programose liko tik „Cukriniai avinėliai“. Tad koks gi buvo tas pradingęs Petras Cvirka?
Kaip grūdinosi poetas
Kad rašytojas studijavo dailę Kauno meno mokykloje, o vėliau – Paryžiuje, rašė jo svainis Antanas Venclova. Jis pasirūpino Petro Cvirkos atminimo įamžinimu po šio mirties ir kartais perdėm kūrybiškai interpretavo faktus. Palyginus jo pasakotą istoriją su archyvuose saugomais dokumentais, Cvirkos dailininko legenda subliūkšta.
Į Kauną iš Vilkijos atsivežtame Cvirkos progimnazijos baigimo atestate (iš viso mokykloje praleisti aštuoneri metai) puikavosi keturi penketai, gauti iš tikybos, paišybos, lietuvių kalbos, muzikos ir dainavimo. Vienu ketvertu įvertintos istorijos žinios. Kiti pažymiai – kuklūs trejetai, todėl nebūta plataus mokslo pasirinkimo. Pakeliui iš Vilkijos į Kauną Cvirka iš krikščioniškos jaunimo sąjungos nario ateitininko virto ciciliku. Anot sesers Izabelės prisiminimų, muzikinės klausos jis neturėjęs, todėl teliko dailė arba lietuvių kalba.
Jei tikėtume, ką šiek tiek operetiniuose atsiminimuose rašė Cvirkos mokytojas Antanas Žmuidzinavičius, Meno mokyklos direktorius Kajetonas Sklėrius nenuoramą iš mokyklos pašalino todėl, kad šis per pertraukas triukšmavęs. „Mokytojau, viskas baigta, – atsakė traukydamas nosį Petras. – Direktorius mane išbarė, iškoliojo ir pasakė, kad jeigu taip toliau bus, tai mane išvarys iš mokyklos.“ Ir išvarė. Anot Žmuidzinavičiaus, „kuriam laikui praslinkus, Petras Cvirka apleido Meno mokyklą ir daugiau į ją nesugrįžo“.