„Ką žmonės dirba“ išaugo iki žurnalo: Rasa Jusionytė ir Viktorija Aprimaitė pasakos pasaulio piliečių istorijas

Merginos, kaip susipynė jūsų darbo keliai?

Rasa: Sako, kai neiškai meilės arba antros pusės, būtent tada ją ir randi. Mes susipažinome, kuomet savo Instagram paskyroje parašiau, kad reikia pagalbos su vienu darbu. Po kelių dienų su Viktorija susitikusios gėrėme limonadą, atsimenu, kad buvo labai lengva kalbėtis, it šitą žmogų jau labai senai pažinočiau. Kažkaip niekada nebeišsiskyrėme. Pagalvojus, aš net nesupratau, kaip ji taip ėmė ir atsirado, bet kažkuriuo metu pagavau save sakant, kad nebe „aš” kuriu šį projektą, o „mes”.

Viktorija: Praėjusią žiemą, kai dirbau reklamos agentūroje ir buvau užsikapsčiusi šimtu einamųjų projektų, visai netyčiomis pamačiau, kad Rasa ieško darbo draugės. Parašiau, susitikome, pabandėme ir, manau, kad pavyko padaryti tai, kas yra nuveikta šiandien. Kartais man atrodo, kad tikrai egzistuoja atsitiktinumai ir mes gebame atsidurti tinkamose vietose. Nors, iš tiesų, tai mūsų susitikimas turėjo tikriausiai įvykti kur kas anksčiau. Mano viena gera draugė neseniai papasakojo istoriją, kad gerokai prieš mums su Rasa susitinkant ji buvo suorganizavusi mums pasimatymą. Tik aš tuo metu neatvykau, nes tik ką buvau grįžusi iš kelionės. Taip mūsų susitikimas gerokai nusikėlė, bet įvyko. Tik šiek tiek kitokiomis aplinkybėmis.

Viena studijavote užsienyje, kita – Lietuvoje. Vėliau turėjote skirtingo darbo patirtis. Kaip sugalvojote apsistoti ties kūrybinių renginių organizavimu, video tinklaraščiu, radijo laida, o galiausiai užsidegėte kurti žurnalą?

Viktorija: Kai prisijungiau prie “Ką žmonės dirba?” projekto, jau kuris laikas dirbau kūrybinėse industrijose. Kūriau strategijas prekiniams ženklams, dirbau su jų socialiniais tinklais, kūriau kūrybinius turinio projektus ir tuo metu daug rašiau, kadangi buvau pradėjusi rašyti pasakų knygą apie Lietuvoje kuriančias moteris. Tokie darbai malonūs, tačiau ilgainiui pasiilgsti realaus susitikimo su tais, kurie seka tavo veiklas. Renginiai ir buvo sukurti tam, kad galėtume bendrai ir gyvai dalintis darbo istorijomis, nepavykusiais kartais, situacijomis. Labai gera, kai sutinki žmogų ir gali ne tik išgirsti, bet iš tiesų pajausti jo kelią. Video tinklaraštis atsirado todėl, nes norisi kuo daugiau pasakoti apie užkulisius to, ką darome. Šiuo metu gyvename žurnalo kūrimu ir norime dalytis tuo, kaip viskas vyksta – nuo buities iki investicijų paieškų. Stengiamės būti labai atviros. 

Rasa: Nuo pirmos dienos, kai pradėjau „Ką žmonės dirba?”, žinojau, kad viso ko širdyje privalo būti bendruomenė. Kai pradedi naują veiklą ar turi svajonę imtis kažko naujo, visada atsiranda kritikų būrelis. Daugybė žmonių – ir artimų, ir beveik nepažįstamų tau iškart pasakys, kokios rizikos ir galimos nesekmės laukia. O man kaip tik norėjosi, kad egzistuotų tokia vieta, kur atėję žmonės galėtų susipažinti ir sulaukti ne kritikos, o palaikymo. Juk mes vieni kitiems galime padėti – galbūt aš turiu kontaktą, kuris labai praverstų, galbūt pati galiu padėti galvojant projekto strategiją, o dar kitas žmogus žinos, kas galėtų investuoti į naują verslą. Mums, kaip mažos šalies gyventojams, reikia nustoti konkuruoti, nustoti kritikuoti, o kaip tik vieni kitus skatinti, kelti, palaikyti. Bent jau aš noriu gyventi tokioje visuomenėje, tad ir pradedu nuo savęs. Šiuo atveju, tai renginiai, kaip fizinė vieta, o visa kita internete, kad galėtum kasdien jausti bendruomenės bei idėjos dvasią, įsikvėpti.

Kuo jūsų žurnalas bus kitoks? Kaip atrodys jo konceptas?

Viktorija: Šis žurnalas yra apie mylimo darbo radybas ir miestą, tik kaskart vis kitą. Šalį taip pat.

Rasa: Mūsų tema – kaip pradėti dirbti sau ir atrasti mylimą darbą – itin globali. Pati beveik 6 metus gyvenau Londone, ten visi susiduria su tomis pačiomis problemomis: kai baigi universitetą, sunku susirasti gerą darbą, dažnai tenka toliau darbuotis bare, o pradėjęs dirbti pagal specialybę kartais suvoki, kad tas darbas tau visai netinka ir nepatinka, tad laikas keisti profesiją. O galbūt kaip tik esi tin entuziastingas žmogus ir už vis labiau nori dirbti sau… Tik kur susirasti pirmus klientus, nuo ko pradėti?

Viktorija: Gerai paieškojus gal ir galima rasti panašaus turinio, bet esminis dalykas, kad mes nenorime pasakoti apie tas vietas, kurios jau šimtus kartų aprašytos – Berlyną, Londoną, Amsterdamą, Niujorką. Norime pasakoti apie unikalius pasaulio miestus, apie jų kūrybinę ekonomiką bei žmones, kurie ten gyvena ir kuria. Mums nėra iš esmės įdomus Londonas ir Berlynas, nes visko ten ir taip daug vyksta. Bet mums įdomus Vilnius, Varšuva, Riga, Libanas ar Bogota. Ten tiek visko dar neatrasta ir nenupasakota!

Rasa: Vilnius, kur pradedame pasakoti mūsų istorijas, yra nuostabi vieta. Man pačiai prieš du metus grįžus čia gyventi atrodė, kad ore dvelkia vien galimybėmis. Ir dabar niekas nepasikeitė – mieste ir šalyje tų galimybių tik daugėja! Dabar Varšuva tampa Europos „hip” centru, kur keliasi viso pasaulio kūrybininkai, juda technologijų industrija. Priežasčių tam daugybė: anglų kalba daugiau mažiau visur susikalbėsi, nuoma, lyginant su kitais Europos miestais, pigi, susisiekimas oru tobulas, o patys miestiečiai jauni, grįžtantys po studijų užsienyje, kupini entuzaismo ir kūrybinio potencialo. Dar keli metai ir, tikiu, Vilnius taip pat susprogs. Mums smagu ir prasminga, kad galime būti to sprogimo dalimi bei pirmos papasakoti pasauliui apie savo namus ir kitokią Lietuvą!

Žurnalą rašysite anglų kalba. Kaip jūs matote savo skaitytoją? Koks jis turėtų būti? Kuo domėtis?

Viktorija: Žurnalą spausdinsime anglų kalba, jis bus geriausias kavos stalelio draugas. Tik tiek, kad ypatingas bus ne tik savo išvaizda, bet ir turiniu. O turinio norime kuo labiau praktiško ir atsakančio į klausimą: „O kaip man tai padaryti?”. Todėl ir skaitytojas toks, kuris ieško, keliauja, bet visuomet randa laiko sau, nes supranta, kad viskas prasideda nuo jo paties. Nesinori apriboti amžiumi ar veiklomis, nes mes pačios suprantame, kad ne tik sau dirbantys žmonės yra laimingi. Laiminga gali būti ir mažame brome įsikūrusi spurgų kepėja ar batsiuvys, kiekvieną rytą pamojantis iš už namo kampo. Kiekviena profesija yra gera, tik viskas priklauso nuo dirbančiojo požiūrio. Todėl ir žurnalas tokiems žmonėms, kurie ieško meilės savo darbui, viena koja yra link pokyčio arba jau viską atradę, bet domisi tebeieškančiais.

Kokiu periodiškumu planuojate leisti žurnalą?

Rasa: Žurnalą kol kas planuojame leisti du kartus per metus. Nesinori niekur skubėti. Geram turiniui reikia laiko.

Jūsų projekto „Ką žmonės dirba visą dieną” sekėjai jau gali paremti jūsų žurnalo leidybą „Patreon” platformoje. Ką išskirtinio siūlote rėmėjams?

Rasa: Nuo galimybės pirmiems laikyti žurnalą savo rankose iki pirmenybės lankanytis mūsų renginiuose. Tiems, kurie prisideda itin didelėmis sumomis, iškeliauja mūsų su įvairiais iliustratoriais kurtų spausdinių kolekcija. Bet visi mus remiantys žmonės tiki tiesiog mūsų idėja, jie kaip angelai-investuotojai – žurnalo dar nėra, užtat jie jau skiria savo brangius pinigus mums. Mus tai kasdien tai labai maloniai jaudina. Vadinasi, jie tiki mumis.

Visi su nekantrumu laukia pirmojo „What do people do?” numerio. Kokie žmonės turės galimybę tapti jūsų žurnalo herojais? Kas juos sies tarpusavyje?

Viktorija: Žurnalą mes skirstome dalimis. Vienos – ilgam, lėtam ir nuoširdžiam skaitymui, kai neskaičiuoji laiko, kitos – trumpos, bet praktiškos pradžios istorijos. Žinoma, kalbame ir apie miestą, nes kiekvienas dedikuotas vis kitam. Pirmas numeris daug kalbės apie Vilnių ir čia gyvenančius bei kuriančius žmones. Taipogi išvyksime iš sostinės, keliausime į Kauną, Nidą ne vasaros sezonu, Visaginą.Visus pašnekovus mes atsirenkame pačios. Tokius, kuriuos norisi tiesiog prie širdies dėti už jų padarytus darbus. O visus juos siekia vienas dalykas – darbas, kurį jie myli!

Spalio 25 d. taip pat organizuojate renginį su įkvepiančiais pranešėjais, skatinančiais nebijoti iššūkių. Kas žiūrovų laukia artimiausiame renginyje?

Rasa: Šio renginio esminis tikslas atsakyt į visų širdyse virpantį klausimą: "Kaip ir aš galiu mylimą veiklą paversti savo kasdieniniu darbu ir tikrų tikriausiu pragyvenimo šaltiniu?". Kalbėsim apie profesinį kelią, kaip tenka ir naktiniais sargais padirbti, nors kuri savo verslą, kaip pradėti projektą, nežinant, kaip tiksliai jį vystyti… Visi mes žmonės ir visi tai patiriame, todėl iš renginio žmonės išeis galvodami, kad jei šis žinomas ir iš pažiūros sėkimngas žmogus galėjo viso to pasiekti, galiu ir aš! Tad visų kitą savaitę labai laukiame!