Kada moterys prieš veidrodį atrodo sau gražios?

Tiesa, kažkada buvome lieknesnės. Bet jau tos senos nuotraukos! Šlykščios šukuosenos, klaikūs, šių dienų akimis, prieš dešimtmetį dėvėti drabužiai ir išsigandęs žvilgsnis. Vėl blogai. Dabar – pasitikinti savimi, stilinga, kultūringa ir beveik laiminga. Bet vis nusisukanti nuo veidrodžių liftuose ir nebeužsispoksanti į vitrinas. Noras siekti nepasiekiamo idealo statistinę lietuvę dažniausiai aplanko dukart per metus: prieš atostogas (nes reikės paplūdimyje nusirengti) ir prieš Kalėdas (nes reikės ką nors gražaus apsirengti). Turbūt aštuoniasdešimt procentų artimų ir tolimų mano pažįstamų rašytų lygybės ženklą tarp grožio ir lieknumo. O kadangi lieknėjama vis nuo ateinančio pirmadienio, tai jo belaukiant belieka puoselėti vidinį grožį.

Netinkamas rakursas

„Sau atrodau graži beveik visuomet, – prisipažįsta finansininkė L. – Kai nežiūrinėju nuotraukų. Štai neseniai mano penkiametė dukterėčia pritūpusi, nes taip jai buvo patogiau, nufotografavo mane iš nugaros. Rezultatas: DIDELIS, ligi pat horizonto nusidriekęs užpakalis. Ką? Tai aš? Nejaugi? Kaip gali būti? Gali, pasirodo. Nes prieš metus, pamenu, moviau iš vienos parduotuvės matavimosi kabinos, negalėdama patikėti, kad tos, dienos šviesos lempomis apšviestos, numirėlio spalvos šlaunys su sutrūkinėjusiais kapiliarais, celiulito kalnais ir kloniais tikrai mano. O praėjusią savaitę gavau elektroninį laišką iš užsienyje gyvenančios draugės, kuris prasidėjo taip: „Ačiū už rūpestį, smagiai pasėdėjom, siunčiu nuotraukų, puikios, ar ne?“ Mudvi fotografavo jos draugas: bičiulė atsipirko nuo raudonojo vyno skaisčiai pražydusia nosimi ir išverstomis akimis, o aš švytėjau nuostabia šypsena ir iš profilio žavėjau mėsingu susigarankščiavusiu pagurkliu.

Išsisaugojau tas nuotraukas savo kompiuteryje su komentaru: „Šitai senai kalakutei dešinėje – 35-eri. Kas bus toliau?“ O grakšti it gazelė vadybininkė N. jokių netinkamų rakursų nebijo: „Grožio klausimais stengiuosi būti logiška ir mokausi iš gerų svetimų idėjų. Pavyzdžiui, kai ruošiuosi į vakarėlį ar namie staipausi matuodamasi kokį nors naują drabužių derinį – nusifotografuoju arba prašau, kad vyras mane nufotografuotų. Tada gali įvertinti žvilgsnį iš šalies, nes nuotrauka būtent taip ir leidžia pažvelgti. Jeigu nepriekaištingai atrodai joje, didelis šansas, kad realybėje esi bent jau pakenčiama. Tai patvirtina beaistris fotoaparatas, nesuinteresuotas pataikauti. Tiesą sakant, žodžio „graži“ aš nemėgstu. Nesijaučiu negraži ir už tai ačiū...“

Ilgai tyrinėti save veidrodyje, jei tik nėra aistringai įsimylėjusi, geba ne kiekviena. O ir dėl veidrodžių nuomonės skiriasi. Kai kurios įsitikinusios, kad parduotuvių matavimosi kabinų veidrodžiai lieknina, kitos – kad storina. 

„Aš tai mokausi iš vyrų, – dalijasi patirtimi smulkioji verslininkė I. – Ar girdėjai, kad kuris nors bendradarbis iš pat ryto imtų dejuoti, jog be reikalo prarijo du šokoladinius pyragėlius? Kad jo plaukai nušiuro? Veidą išbėrė? Kad nebetilpo į ANUOS džinsus? Ne? Užtat, kad jie sau daugmaž visuomet faini. Tiesiog. Nes pro pirštus žiūri į pliktelėjusį pakaušį ar atsikišusį pilvą. Kovoja su jais humoro jausmu ir asmeniniu žavesiu. Kai kuriems pavyksta. Žinai, tarkim, aktorius George’as Clooney sako, kad visiškai nesigrimuoja prieš filmavimą, nes nori matyti, kaip pamažu sensta. Bet gerai jam kalbėti – sensta bestija pavydėtinai gražiai. Ne taip, kaip papurtęs Jackas Nicholsonas.“ Ilgai tyrinėti save veidrodyje, jei tik nėra aistringai įsimylėjusi, geba ne kiekviena. O ir dėl veidrodžių nuomonės skiriasi.

Kai kurios įsitikinusios, kad parduotuvių matavimosi kabinų veidrodžiai lieknina, kitos – kad storina. Prie namų veidrodžių visos jau pripratusios, jų nesibaido, šokas neištinka. Viena blondinė, kalbėdama apie dailiai jos vaizdelį atspindintį miegamojo veidrodį, vis dėlto susimąstė apie optinius niuansus: „Pagalvok, juk jeigu aš, ne visai liekna moteriškė, kažkaip telpu į perpus siauresnį veidrodį, ką jis iš tikrųjų man rodo?!“ Kitoms geriausias veidrodis – mielos mylimo gyvenimo draugo akys. Jei vakarop jums ėmus atsainiai puoštis į susitikimą su draugėmis jis akivaizdžiai sunerimsta – vadinasi, atrodote puikiai... „Nesu „tikra“ moteris, – taip apibūdina save interjero dizainerė S. – Nes iš ryto nepasidažau blakstienų ir nepasiryškinu lūpų. Gal palaipsniui įtikėjau, kad esu graži, nes vyras vis kartodavo, kad jam mielas toks natūralus mano veidas? Manau, kad gelbsti ryškūs bruožai, tad visai nesinori kasryt „pieštis“ veido – šį malonumą palieku tam atvejui, kai ruošiuosi ypatingai progai. Apsivelku, manyčiau, man tinkantį drabužį, pasidažau, šoku į aukštakulnius – ir pasikeičiu beveik neatpažįstamai! Iš tokios „nieko sau“ virstu gražia moterimi. Kuri man patinka ir neatitikdama pripažintų grožio standartų.“

Žavesnė nei veidrodyje

Buvusi krepšininkė K., aplinkinius nuolat žavinti geru humoro jausmu, pasakoja, kad paauglystėje ne vieną vakarą ašarojo draugėms ant pečių: „Jos buvo mažutės, zgrabnutės, aukštakulnius galėdavo apsiauti, o aš šalia jų jaučiausi dramblė. Pamenu, kaip mane guosdavo: „Ko čia bliauni – esi didelė graži moteris.“ Vėliau tai kartojo ir mano vyras. Tas „didelė graži moteris“ prilipo kaip priežodis. Iš tikrųjų visada jaučiuosi gražesnė nei veidrodyje ar nuotraukose. Neseniai teko apsigyventi viename Prahos viešbutyje. Numeryje radau XL dydžio chalatą, kurio niekaip nepajėgiau susisiausti, todėl nedelsdama nusileidau į holą ir meiliai besišypsančiam registratūros darbuotojui pareiškiau, kad, kaip jis mato, esu ne tik graži, bet ir didelė moteris. Tad noriu didelio chalato! Viskas buvo sutvarkyta akimirksniu: paaiškėjo, kad retkarčiais čia apsistoja krepšininkų...

Tas kelias dienas viešbučio personalas manęs kitaip, kaip „gražia moterimi“, nevadino. Vienas mažiukas prancūzas (kurį turbūt būčiau galėjusi viena ranka pakelti) bare vis mėgino mane kabinti, o aš, tėvynėje tarp keturių sienų su dviem ropinėjančiais pypliais šiek tiek praradusi gražios moters elgesio įgūdžius, nesugalvojau, kaip jo mandagiai atsikratyti.“ Viešųjų ryšių specialistė Ž. tikina, kad dažniausiai jaučiasi graži, nes yra tiesiog laiminga. „Daug laimingesnė, nei kažkada, kai po žiaurios dietos buvau itin sulieknėjusi: tada buvau labai pikta, nuvargusi ir nelaiminga. O dabar pradėjau mokytis šokti flamenką. Ir laikysena pasidarė tokia, kaip reikalauja šokių mokytoja: „galva remia dangų, kojos įaugo į žemę“. Jaučiuosi kaip karalienė. Myliu save tokią, kokia esu. Ir jei kokia saga nebeužsisega, ją tiesiog persiuvu... Po vienos vasaros, perskaičiusi daug protingų knygų, išmokau save mylėti su visais trūkumais. Pasilepinti kokybišku maistu, gražiais drabužiais ir mielomis smulkmenomis. Atradau laiko pomėgiams. Tapau didesne egoiste. Dažniau sakau „aš noriu!“, nors iki tol tik vaikų ir vyro norai man buvo šventi.“

„Grožis – socialus dalykas. Dar dabar prisimenu, kada ir kur pirmą kartą pasijutau graži, – įstrigo. Prieš šešerius metus būdama 20-ties išvažiavau vasarai į JAV. Niekada iki tol nebuvau sulaukusi tiek komplimentų ir dėmesio, – prisipažįsta menininkė G. – Apsalusi grįžau į Lietuvą – ir vėl panirau į praeivių uždarais veidais minias. Bet jau žinojau receptą – tereikia sėsti į lėktuvą. Po valandos pasijusi graži. Darbo reikalais keliavau daug ir tarsi brėžiau savo asmeninį geopolitinį žemėlapį: Italija ir Ispanija – pirmiausia. Prizines vietas užėmė Skandinavijos šalys, na, dar Austrija. Vokietija šiuo atveju nieko verta. Gražiausia buvau praėjusią žiemą, kai pirmą kartą aplankiau „Harrods“ prekybos centrą Londone. Įžengiau nedrąsiai – mačiau, kaip uniformuoti vyrukai neįleido prieš mane ėjusios grupės jaunuolių. O aš anaiptol nebuvau panaši į iščiustytą prabangią lėlę: smaragdo spalvos paltukas, bet iš „H&M“, balta pūkuota beretė, bet iš „Lindex“ ir tik „Prada“ akinių rėmeliai galėjo pateisinti mano atėjimą. Bet ir tie buvo aprasoję ir murzini – lauke krito šlapdriba.

Ne veltui ši parduotuvė vadinama postmodernia pasakų šalimi – buvau pasitikta komplimentu: „Laba diena, panele, kaip gražiai atrodote!“ Niekas gyvenime į mane nebuvo kreipęsis gražiau kaip tas uniformuotas durininkas. Jis man šypsojosi, o aš jaučiausi kaip princesė. Pagaliau! Mat gijau po avarijos, palikusios pėdsakų kūne ir veide, jaučiausi baisiausiai negraži. Išlėkiau net nepakilusi į antrą aukštą, nes papilvę susuko nuo neįsivaizduojamų kainų: buvau patekusi tiesiai į juvelyrikos skyrių. Bet vis vien išsinešiau neįkainojamą dovaną. Buvau graži...“