Televizijos laidų vedėjas Žygimantas Stakėnas baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją, po pamokų skubėdavo į berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ repeticijas. Nors prisiminęs paauglystės metus jis tikina buvęs išties geras vaikinas ir tėvai dėl jo poelgių neraudonuodavo, šypsodamasis atskleidžia – taisykles karts nuo karto sulaužydavo: ir cigaretę prie garažų rūkė, ir chemijos mokytoją tolyn pasiuntė. Tik visad žinojo, kaip įlipus į balą išlipti sausam.
„Nelabai turėjau prieš ką maištauti, tačiau buvau padykęs: visad turėjau savo nuomonę, savitą humoro jausmą, kuris visiems visai patiko. Mėgau išsiskirti: mama pasakojo, kad nešiodavau tėčio skrybėlę, į kurią įsikišdavau tėčio turėtą plunksną“, – prisimindamas paauglystės metus pokalbį su Žmonės.lt pradeda Ž.Stakėnas.
Mokykloje jis buvo populiarus – turėjo vyresnių draugų, grojo grupėje: „Kadangi vyresnė sesė mokėsi toje pačioje mokykloje, pažinojau vyresniokus. Taip pat buvau sukūręs muzikos grupę, su ja laimėjome vieną talentų šou. Su grupe daug kur pasirodydavome, mokykloje visi laukdavo, kada koncertuosime. Po to rėkdavo, plodavo. Pažinojau daugelį ir daugelis pažinojo mane.“
Nepaslaptis, kad mokyklos scenoje stovinčius vaikinus ypač mėgsta merginos. Ir Ž.Stakėnui jų dėmesio netrūko. „Nėra ko slėpti – taip, merginos mane mėgo. Visai gražiai bendravau ir su grupės nariais, ir su merginomis. Turėjome tokią „chebrą“ už mokyklos ribų – jai priklausė keletas vyrukų ir gal aštuonios merginos. Dažniausiai laiką leisdavome kartu“, – prisimena jis.
Su ta „chebra“ jis ir uždraustų vaisių ragavo. Pavyzdžiui, alaus. Būdavo, kad ir tėvams baltų melų pripasakodavo: „Be abejonės, buvo visko – truputį paragaudavome. Tačiau visad žinojau, kas yra saikas. Tėvai buvo atsargūs – nelabai noriai leisdavo nakvoti ne namuose. Tačiau vis tiek išsiprašydavau. Būdavo, sakydavau, kad važiuojame pas draugą, o išvažiuodavome į Palangą.“
Tačiau net ir atskleidus tiesą tėvai nesupykdavo. „Negalima sakyti, kad apgaudinėjau tėvus. Aš situaciją pakreipdavau taip, kad visos pusės liktų patenkintos. Po to stengdavausi pasakyti tiesą. Na, po įvykio. Mano tėvai nėra senamadiški, jie – labai geranorišiki: palaikydavo mane. Kitą vertus, niekad tiek ir neprisidirbdavau, kad jiems tektų raudonuoti“, – svarsto Ž.Stakėnas.
Paklaustas apie didžiausias paauglystės nuodėmes jis prisipažįsta: buvo kelios, tik nelabai reikšmingos. „Kartą tėčiui teko eiti su gėlėmis pas mano muzikos mokytoją, nes ji nebepriėmė manęs į pamokas“, – prisimena Ž.Stakėnas.
Buvo ir dar viena – su laiminga pabaiga: „Mano tėtis – chemijos mokslų daktaras. Su juo pasiruošiau atsakinėti mokykloje per chemijos pamoką, tačiau kai manęs mokytoja paklausė kažko iš kitos temos, pasiunčiau ją kuo toliau. Na, pasiunčiau ją šikt, o ne ant trijų raidžių, bet... Mokytoja sakė, kad daugiau manęs į pamokas nepriims, bet aš visad mokėjau pasikalbėti su mokytojais – pasėdėjome valgykloje, pavalgėme, pasikalbėjome ir išsiaiškinome.“
Ne tik alaus, bet ir cigaretės dūmo Ž.Stakėnas paauglystės metais ragavo. „Pirma mano cigaretė buvo „Winston“, raudona. Labai stipri. Netoli mokyklos turėjome tokią vietą prie tokių garažų. Kiekvieną rytą prieš pamokas visi ten susirinkdavome. Ten visi vis rūkydavo, rūkydavo... Teko ir man pabandyti. Tik po tos stiprios cigaretės noras rūkyti dingo ilgam“, – prisimena jis.
Pamena ir pirmąjį bučinį – tada buvo trylikos. „Buvo klasės išvyka į Šiaulius. Tai nutiko ant autobuso galinės sėdynės. Buvo labai šlapia“, – juokiasi.
Vienoje iš paauglystės fotografijų Ž.Stakėnas užfiksuotas šalia balto žirgo. „Arkliai ir dabar yra mano gyvenimo meilė – mylimiausias mano gyvūnas. Rinkau pašto ženklus, plakatus, atvirukus su arkliais. Jie mane visad labai traukė, labai jais domėjausi. Nors nelankiau žirgyno, šen bei ten pajodinėdavau“, – apie savo hobį pasakoja jis.
Maištingą amžių dabar išgyvenantiems paaugliams Ž.Stakėnas pataria nevaržyti savęs, tačiau su saiku: „Manau, kad dabartiniams paaugliams šis sunkus periodas yra kur kas lengvesnis nei kad buvo mums. Pavyzdžiui, prisimenu, kad mobilų telefoną aš gavau tik 12 klasės pabaigoje – supykę klasiokai padovanojo gimtadienio proga. Taip, paauglystė yra sunkus periodas – norisi maištauti, būti kitokiais. Manau, kad ir reikia maištauti, stengtis atrasti save. Tačiau svarbu neįskaudinti šalia esančių žmonių.“