Kai jausmai išblėsta: ar įmanoma po skyrybų likti tik draugais?

Nuo mylimojo iki nuomininko

Žavi, sėkmingai antrą kartą ištekėjusi 36-erių G. sako, kad dabar nebeatpažintų tos moters, kokia ji buvo prieš keletą metų. „Kai mylimas vyras paliko su vos šešių mėnesių dukryte, atrodė, kalnu užgulė neviltis ir skausmas. Laikiau save racionalia, diplomatiška moterimi, bet tuomet tikrai elgiausi taip, lyg būtų „stogas pavažiavęs“: skambindavau savo konkurentei naktimis, siuntinėdavau tai grasinamas, tai ilgesingas SMS žinutes buvusiajam, vienu metu net galvojau apie savižudybę. Ilgai taip blaškiausi, kol sutikau žmogų, kuris ir dabar kartu su manimi. Jis padėjo įveikti skyrybų skausmą ir patikėti, kad mylimasis – nebūtinai vienintelis ir nebūtinai visam gyvenimui.“

Taigi: priešai, draugai ar dalykiški partneriai? Kai kurios moterys sugeba pereiti visus etapus. 

29-erių M., išsiskyrusi prieš pusmetį, teigia dar negalinti atsigauti ir susitaikyti su mintimi, kad buvo palikta, pamesta, iškeista į kitą. „Tikinu save, kad neverta kamuotis dėl žmogaus, skirto ne man, bet kartais jausmai su protu susipyksta. Tada sėdžiu, bukai įbedusi žvilgsnį į tolį, ir svarstau, kas būtų, jeigu jis grįžtų. Kaip žaistų su sūnumi, eitų su juo pasivaikščioti ar į kavinę valgyti ledų. Suprantu, kad tai tik mano iliuzijos ir gaila būtent jų... Kankinamai nebetrokštu susigrąžinti mylėtą vyrą bet kokia kaina, nors neslėpsiu: kai jis užsuka aplankyti vaiko, širdis dar suvirpa. Tiesa, jau kitaip, ir nebe taip stipriai skauda. Lyg ir esu susitaikiusi su realia padėtimi, tačiau kartais išskystu visai netikėtai: kai parduotuvėje koks nors tėvas švelniai pabučiuoja mano vaiko amžiaus sūnų arba kai parke pamatau už rankų susikibusias poras, stumiančias vežimėlį. Tuomet kartoju sau, kad skauda dėl neišsipildžiusios svajonės turėti idealią šeimą, o ne dėl to žmogaus poelgio. Bet turbūt dar dėl visko...“

Taigi: priešai, draugai ar dalykiški partneriai? Kai kurios moterys sugeba pereiti visus etapus. Kaip antai 40-metė L. „Po bjaurių turto dalybų ir teismo proceso, kurio niekam nelinkėčiau, po visų pamazgų, išpiltų ant mano galvos, maniau, kad norėsiu jam gerklę perkąsti. Bet kai viskas baigėsi, ilgų atostogų išvažiavau pas mamą į kaimą. Ataušau. Tarsi atsitraukiau nuo ką tik iškentėtos situacijos ir pasakiau sau: kas buvo tas – reikia gyventi toliau. Grįžusi namo sulaukiau buvusiojo skambučio. Nuolankiai švelnus balselis jam nebūdingas, todėl suklusau: aha, jau ko nors reikia! Na, aišku! Maniškis ketino pirkti butą, o kol kas jį nuomojosi. Kaip supratau, iš ten jį ketino išgrūsti, tad katinėlis pabrukęs uodegą prašėsi porą mėnesių pagyventi pas mane. Abejingai pasakiau, kad jei mokės nuomą, – prašom. Taigi „nuomininkas“ netrukus atsikraustė į gretimą kambarį. Virtuvėje iš pradžių tik pasisveikindavome, paskui po truputį ėmėme kalbėtis. Netgi draugiškai – anksčiau tuo nė už ką nebūčiau patikėjusi! Sykį lyg juokais tarstelėjo, kad jei KO norėsiu, galiu pabelsti į sieną, įsivaizduoji? Mikliai jį atšaldžiau pareikšdama, kad TAM geriau ką kitą parsivesiu! Gana draugiški mūsų santykiai jam išsikėlus virto dalykiniais. Kartais susitinkame išgerti kavos, šnektelime telefonu, bet nelendame į vienas kito asmeninį gyvenimą. Dabar buvusysis man kaip koks vaikystės draugas: pamačius jį nekyla minčių pereiti į kitą gatvės pusę, bet ir į svečius nesinori kviesti.“

Jos bendraamžė S. įsitikinusi, kad su buvusiuoju galima tapti gerais draugais net po daugelio metų, net ir tada, jei abu jau laimingai sukūrę kitas šeimas: „Skyrybos man prilygo psichologinei mirčiai, kurios agonija niekada nesibaigia. Kas, kad nuoskaudos nugrūstos į tolimiausią širdies kertelę, – vis tiek niekur nedingsta. Ypač kai nepasiteisinęs svarbiausias gyvenimo projektas turi pasekmių – nelaimingų vaikų. Jie lieka nuskriausti, apvogti, nes praranda teisę augti normalioje šeimoje, kurioje mama ir tėtis išsitenka po vienu stogu ne kaip katė su šuniu, o kaip du vienas kitą mylintys žmonės, to projekto autoriai ir vykdytojai.“

O ten tokia gera teta...

Kaip teigia jau seniai išsiskyrusi 39-erių N., po skyrybų daug naujo sužinojo apie moterišką logiką: „Iš pradžių tiesiog pribloškė, kad naujoji buvusio vyro žmona mano dukrą kažkodėl priskiria prie savo vaikų. Savaitgaliais mergaitė kartais nakvodavo tėčio namuose, visi palaikėme normalius, civilizuotus santykius. Tačiau vienoje laidoje išgirdau, kaip ta moteris vardydama savus vaikus staiga paminėjo ir maniškę. Na, nieko sau, ar ne? Turbūt logika tokia: jeigu mano vyro, tai ir mano. Tikriausiai norėjo jam įtikti... Bet kaip turėjau jaustis aš? Paskui nusiraminau, nes spaudoje vis aptikdavau faktų, kaip kuri nors nauja pamotė šast ir „privatizuoja“ kitos moters vaiką.“

Dar skaudžiau, kai buvęs vyras, norėdamas kompensuoti nebuvimą su vaikais, užverčia juos kelionėmis ar dovanomis – tokiomis, kurių negali nupirkti vaiko mama. 

Dar skaudžiau, kai buvęs vyras, norėdamas kompensuoti nebuvimą su vaikais, užverčia juos kelionėmis ar dovanomis – tokiomis, kurių negali nupirkti vaiko mama. Arba kai kartą pasisvečiavęs tėvo šeimoje pradinukas praneša, kad norėtų ten pagyventi, nes ir kambarys didesnis, ir žaislų daugiau, ir teta gera...“ Prieš penkerius metus išsiskyrusi 35-erių D. šypsosi, kad jos buvusiajam pasisekė labiau nei jai, nes dailus vyrukas išsyk peršoko iš lovos į lovą, o ji, likusi su dviem nuolat sergančiais mažais pametinukais, turėjo ištverti ne vieną sunkų mėnesį.

„Buvau skyrybų iniciatorė, tad turėjau atlaikyti dar ir aplinkos spaudimą: daugeliui iš šalies atrodėme ideali pora, ir štai tau – mečiau tokį nuostabų vyrą, tiesiog visų moterų svajonę. Negi kiekvienam aiškinsi, kad ta maniškė „svajonė“ svetimoms moteriškėms nuolat virsdavo tikrove... Mat jis mylėjo visas apskritai, o keletą – konkrečiai. Esu linkusi abejoti, ar tame sąraše aš ilgai išsilaikiau, nors kartu gyvenome septynerius metus... Po skyrybų aiškiai pajutau, kas yra depresija: nesinorėjo nieko. Ypač sunku būdavo, kai sūnūs, paviešėję pas tėtį ir naująją jo draugę (kuri, be abejo, nėrėsi iš kailio stengdamasi įtikti), džiaugdavosi, kaip jiems buvo linksma ir gera, kaip pramogavo, kiek picų suvalgė ir t. t. Na, žinoma, kontrastas nemažas: ten – išsipusčiusi linksma „teta“, o čia – apsibliovusi nelaiminga mama.

Skyrybų žaizdas išsilaižiau po metų – pagaliau pradėjau racionaliai mąstyti, o ne vien gailėti savęs. Kartais, po vaikų vizitų į ANĄ šeimą (buvusysis vedė), net kildavo noras ilgiau ten jų neleisti, nes nelengva klausytis tokių pasakojimų. Bet užgniauždavau emocijas pagalvojusi, jog sūnums reikia ir visada reikės tėvo, kad ir koks jis būtų. Pamažu nusistovėjo mano ir buvusiojo santykiai. Labai draugiškais jų nepavadinčiau; nė vienas neperžengiame iš anksto nusistatytų ribų – neužsimename apie asmeninį gyvenimą. Dabar nerimauju tik dėl vieno – tėvas su vaikais neranda emocinio ryšio. Jie beveik nesikalba, nors buvusysis dažnai pasiima berniukus namo, vežasi į keliones. Jie – kaip atskiri vienetai: egzistuoja kas sau. Kartą mačiau vaizdelį baseine: abu mano paaugliai plaukioja ir šnekasi, o buvęs vyras plūduriuoja kitame takelyje. Tačiau gal šitaip būtų ir jei nebūtume išsiskyrę?“

Pasak 35-erių L., bendravimas su buvusiuoju leidžia geriau pažinti save: kiek esi valdoma emocijų ir kiek – proto. „Dažnai savimi nusiviliu, nes, deja, nuoskaudos ima viršų. Sunkiausia susitaikyti su tuo, jog norėdama, kad vaikas matytųsi su tėčiu, turiu leisti jam eiti ten, kur gyvena ir dabartinė buvusio vyro moteris. Atrodo, pati padedu susidraugauti su ta, kuri atėmė iš jo tėvą, o iš manęs – sutuoktinį. Aišku, yra nevisiškai taip, bet racionaliai mąstyti man kol kas sudėtinga. Nepajėgiu į viską žvelgti vaiko akimis. Juk jam reikia tėvo – globėjo ir autoriteto, vyriškumo pavyzdžio. Be to, yra dar ir buvusio vyro motina, kiti giminės, su kuriais išliko puikūs santykiai. Jie negali atsisakyti bendrauti su manimi vien dėl to, kad išsiskyrėme. Labai stengiuosi būti abejinga kadaise mylėtam žmogui. Noriu atrodyti lengvabūdiška ir nerūpestinga – akcentuodama dabartinės padėties privalumus, išryškėjančius gyvenant be vyro, iš kurio niekada nesulaukiau nei saugumo, nei meilės, nei paramos. Sakau „niekada“ – nes tokios būsenos juk turėjau pasigesti jam išėjus, bet jei nepasigedau, vadinasi, jos ir nebuvo... Draugiški-dalykiški santykiai pradeda atrodyti įmanomi tik laikui bėgant, kai pamažu nurimsta aistros ir užgyja žaizdos. Žinoma, tai greičiau nutinka toms, kurios sutinka kitą vyrą ir bent trumpai gali pabūti laimingos. O dar greičiau, matyt, toms, kurių buvusiems vyrams prasideda ne toks jau lengvas gyvenimas su naujomis partnerėmis. Tada supranti, kad pats saldžiausias kerštas (o jo tikrai norisi moterims, kurias vyrai paliko dėl kitų) yra jį „guosti“ ir „patarinėti“, kaip geriau įtikti naujajai žmonai ar draugužei...“