Kai man buvo 13 metų: Skaistė Steikūnaitė jautėsi bjauriuoju ančiuku ir neturėjo draugų

„Nuotraukose man maždaug trylika metų, vienoje iš jų – aš su jaunesniuoju broliu. Fotografuota Šventojoje – su tėvais labai daug metų iš eilės turėjome tradiciją joje atostogauti“, – apie pasidalintas nuotraukas sakė Skaistė.

Šiose nuotraukose mergina – sunkiai atpažįstama: kukli, paprasta mergaitė su akinukais. Sunku patikėti, kad iš šios mergaitės išaugo ilgakojė ryškių bruožų moteris.  „Makiažą pradėjau naudoti labai vėlai – man buvo gal kokie 18–19 metų. Manęs bendraklasės klausdavo, kodėl nesidažau, o aš nesuprasdavau, kodėl turėčiau tai daryti“, – sakė S.Steikūnaitė.

Dėl to, kad buvo paprasta, kukli ir per daug nesirūpindavo savo išvaizda, mergina teigė turėjusi vos keletą draugų, o mokykloje kentusi patyčias.

„Prisiminimai iš paauglystės, kai ėjau į mokyklą, nėra patys geriausi. Buvau labai tyli, uždara ir jautri, be to – nebuvau gražuolė. Kaip aš sakau – bjaurusis ančiukas. Atsirasdavo už mane stipresnių paauglių, kurie mėgdavo pasityčioti, užgaulioti, todėl žemesnėse klasėse mokykloje nebuvau labai laimingas vaikas“, – prisipažino S.Steikūnaitė.

„Nemokėjau pakovoti už save, reikšti savo nuomonės, gyvenau savo pasaulėlyje. Gal todėl kiti vaikai, pamatę, kad esu silpnesnė, rado tokią auką, su kuria galėjo negražiai elgtis“, – pridūrė ji.

Scenoje kaip žuvis vandenyje besijaučianti atlikėja, drąsiai pozuojanti fotografams ir nebijanti dėmesio, pasakojo, kad iš bjauriojo ančiuko į savimi pasitikinčią jauną moterį ji „pavirto“ sulaukusi pilnametystės, kuomet norėdama įveikti nepasitikėjimą savimi ryžosi dalyvauti grožio konkurse.

„Viskas pasikeitė maždaug tada, kai tapau pilnametė – suaugau, pradėjau labiau savimi pasitikėti, domėtis mada. Didysis lūžis įvyko tada, kai nusprendžiau dalyvauti grožio konkurse „Mis Lietuva“, į kurį aš ir ėjau tam, kad nugalėčiau savo nepasitikėjimą ir baimes. Po šio konkurso mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis...“  – pirmuosius laiptelius pasitikėjimo link atsiminė Skaistė.

Ji teigė, kad minėtame konkurse labai jaudinosi, tačiau po jo pajuto, kad kur kas labiau pasitiki savimi. Moters teigimu, kitu kampu į ją pažvelgė ir tie žmonės, kurie seniau nenorėjo su ja bičiuliautis, apkalbinėdavo ir jos nemėgo.

„Po pasirodymo konkurse tie žmonės, kurie anksčiau su manimi nebendravo, staiga pradėjo bičiuliautis. Pati pasidariau imlesnė viskam – ėmiau keliauti, labiau prižiūrėti savo išvaizdą. Tie žmonės, kurie paauglystėje iš manęs tyčiodavosi, sutikę gatvėje kviesdavo kavos. Aš, aišku, sakydavau – gal jau tiek to...“

Paklausta, apie pirmąją meilę, S.Steikūnaitė teigė, kad paauglystėje nebuvo sutikusi to vaikino, dėl kurio būtų reikėję dūsauti ir lieti ašaras. Atlikėjos teigimu, žmogus, kurį ji pamilo, atėjo į jos gyvenimą gana vėlai – kai jai buvo dvidešimt.

„Ta tikroji, ne darželio meilė, į širdį pasibeldė vėlai – man tada buvo apie dvidešimt metų. Buvo tų simpatijų bei pasimatymų ir paauglystėje, bet ne tokių, dėl kurių reikėtų raudoti apsikabinus pagalvę iki vidurnakčio. Dabar paauglės labai anksti pradeda draugystes su vaikinais – kai pasiklausau, tai man net baisoka pasidaro“, – atviravo atlikėja.

Nors tikroji meilė paauglystėje į jos širdį nepasibeldė, mergina teigė, kad pasimatymų su berniukais būdavo, tiesa, visai vaikiškų ir nerimtų.

„Kai reikėdavo eiti į pasimatymą – labai jaudindavausi. Galvodavau, ką čia apsirengti, kaip elgtis, o ką atsakyti, jeigu  kažko paklaus (juokiasi). Man net mama sakydavo – vaikštai iš kampo į kampą, ko tu čia nervuojiesi dabar?“ – prisiminė mergina.

Kalbėdama apie mamą, ji prisiminė, kad nors ir buvo uždara mergina, konfliktų ir paaugliškų susipykimų su tėvais netrūko.

„Nebuvau auksinis vaikas – būdavo tokių dienų, kai neklausydavau tėvų, atsikalbinėdavau, slėpdavau pažymių knygelę, kartais negrįždavau laiku namo. Tik neseniai supratau, kad mama – visada teisi, ji kaip kokia būrėja viską numato į priekį. Tėvai visąlaik yra teisūs, bet kad tai suprastum, turi praeiti daug metų“, – įsitikinusi Skaistė.