„Lietuviai mėgsta knygas ir perka jas krūvomis, nors jų atlyginimai kuklūs“, – toks įspūdis po viešnagės mūsų šalyje liko kinų rašytojai, žurnalistei Lijiai ZHANG (56), Vilniaus knygų mugėje pristačiusiai savo romaną „Lotosas“. Londone gyvenanti, skaudžiomis socialinėmis temomis viešai kalbanti ir rašanti moteris neretai vadinama tiltu tarp Kinijos ir Vakarų pasaulio.
Pusryčiaudama „Šekspyro“ viešbučio bare Lijia ištuština lėkštę vaisių iki paskutinio kąsnio. „Skaudu matyti, kaip išmetamas maistas. Vaikystėje patyriau dienų, kai jo trūko, – nors nuo tada mano gyvenimas pasikeitė, į maistą vis dar žiūriu labai pagarbiai“, – prisipažįsta rašytoja. Įsikalbame apie koronavirusą: „Kinija sulaukė didžiulės kritikos, manau, ji nėra visai teisinga – visgi kovoti su virusu šaliai sekėsi neblogai. Aišku, gaila, kad nuo pat pradžių nebuvo greitai reaguota – vietiniai Uhano valdininkai per ilgai tylėjo, kokia tikroji padėtis, Kinija praleido progą išlaikyti virusą šalies viduje. Bet dėl to kaltas ir laikas – Naujieji metai yra didžiausia kinų šventė, daugelis tada keliauja.“ Angliškai Lijia kalba ir rašo taip, lyg ši kalba būtų jos gimtoji. „Ačiū, – šypsosi priimdama komplimentą. – Dar jaunystėje supratau, kad privalau jos išmokti, jei noriu ištrūkti iš darbo fabrike ir pamatyti pasaulį anapus Kinijos sienos.“
O koks buvo jūsų pasaulis šiapus Kinijos sienos?
Gimiau Nankine darbininkų šeimoje: mama visą gyvenimą dirbo fabrike, tėvas kitoje provincijoje buvo žemesnio rango kalėjimo pareigūnas. Užaugau jo beveik nematydama, nes retai grįždavo namo. Gyvenome skurdžiai. Mokykloje man sekėsi gerai, nors privalau pasakyti, kad Kinijoje švietimas pagristas kalimu: tau brukamą informaciją liepia išmokti mintinai, o mano atmintis buvo gera. Vis dėlto kai sulaukiau šešiolikos, mama nusprendė, kad mokslų pakaks – metas eiti dirbti.
Kaip dėl to jautėtės?
Be galo nelaiminga: jau turėjau paaugliškų ambicijų, svajojau studijuoti universitete. Mokytoja mano rašinius skaitydavo visai klasei, laimėdavau rašinių konkursus, labai mėgau knygas. Bet prieštarauti motinai nedrįsau, o ji nuoširdžiai tikėjo, kad daro man gera. Fabrike dirbau dešimt metų, gaminau raketų detales – neapsigaukite, tai tik įdomiai skamba, o iš tiesų nuobodus žemos kvalifikacijos darbas. Kinija tada buvo visiškai izoliuota nuo pasaulio, taigi gyvenau siauroje erdvėje. Tie dešimt metų buvo blogiausi mano gyvenime, vienintelę paguodą radau bibliotekoje – ten praleisdavau visą laisvalaikį. Šiandien į paauglius Kinijoje žiūriu su sveiku pavydu: jie laisvi, rengiasi ir šukuojasi, kaip nori, žiūri amerikietiškus filmus ir „Netflix“. O mes net radijo neturėjome – pirmąjį radijo aparatą nusipirkau iš pusseserės būdama jau suaugusi. Tik 1978-aisiais Kinija ėmė pamažu atsiverti pasauliui: Amerika mums tapo svajonių šalimi, Vakarų kompanijos čia pradėjo steigti savo filialus. Per dešimt metų fabrike nebuvau paaukštinta, tad žinojau, kad vienintelis kelias – mokytis. Lankiau vakarinę mokyklą, o būdama 22-ejų savarankiškai pradėjau mokytis anglų kalbos.