Turbūt dažniausiai nuo šio kovo skambėjo frazė: „Įsijunk mikrofoną!“ Ją tarė tūkstančiai mokytojų, susėdusių prie kompiuterių ekranų, ir girdėjo tūkstančiai moksleivių kitoje virtualiosios erdvės pusėje. Nuotoliniu virtęs ugdymas keičia ir pedagogo profesiją.
Tarsi kas rankinį stabdį būtų užtraukęs
„Kaip pajuokavo vienas išmintingas profesorius: „Švietimo sistemos situacija dabar tokia, kad mes vienu metu ir skrendame lėktuvu, ir jį konstruojame.“ Švietime įvyko pati tikriausia paradigmų kaita. Jeigu tai suvokei ir priėmei, tada tikrai tau tai buvo didelių ir svarbių pokyčių metai“, – įsitikinusi socialinių mokslų daktarė, edukologė, įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos steigėja **Austėja LANDSBERGIENĖ** (43).
„Pirmą karantiną sulyginčiau su situacija, tarsi kas rankinį stabdį būtų užtraukęs, – nusijuokia pašnekovė ir priduria: – Turbūt dvidešimt metų kalbėjome apie technologijų integraciją, vis ieškojome būdų, ir staiga visi mokytojai nori nenori turėjo išmokti naudotis „Zoom“, „Teams“, „Hangout“ bei panašiomis programėlėmis ir persikelti į virtualią erdvę. Tiesa, reikėjo perkratyti visus darbo metodus ir pasirinkti kitokius, nes tai, kas veikia realioje klasėje, neveikia virtualiojoje.“
Vos pasigirdus grėsmingoms žinioms, kad virusas pasiekė Europą, Austėja su savo įsteigtų darželių ir mokyklos pedagogais bei vadovais ėmė dėliotis planus, kas bus, kai susirgs jų darželio ar mokyklos pedagogas arba vaikas. „Jaučiau, kad daug kas nori vadovautis formuluote „jeigu susirgs“, bet nuolat kartojau: ne „jeigu“, o „kai“. Kai susirgs kuri nors šeima, kai susirgs mokytojas... – pasakoja edukologė. – Po kurio laiko iš vienos savo vadovės gavau laišką: „Paskambino vieno vaiko tėvai, kad jiems diagnozuotas virusas. Tuo metu vienintelė mano mintis buvo: kaip gerai, kad mes tam pasirengėme, nesivadovavome „jeigu“. Išsitraukiau visus protokolus, dokumentus ir viską aiškiai, ramiai susidėliojau.“ Skaičiau tą laišką ir didžiavausi, kad esame pasiruošę. Man atrodo, daug geriau yra ruoštis blogiausiam ir paskui džiaugtis, jei būna geriau, nei manei.“
Per šį laiką ir pati Austėja išbandė nuotolinį mokymąsi – tapo specialios Harvardo universiteto sudarytos programos studente. Dėstytojų komanda – profesoriai, mokslininkai, ne vienus metus tiriantys nuotolinio mokymosi subtilumus. Studentai – apie šimtą pedagogų, daugiausia mokyklų vadovų iš viso pasaulio. „Buvo labai įdomu klausytis ir diskutuoti, kaip per nuotolį neprarasti mokinio akademiškai, bet ir neužspausti jo emociškai. Juk vaikai nieko nesako, atrodo, jaučiasi normaliai, bet iš tiesų nuolat išgyvena nerimą dėl artimųjų, skaito baisias antraštes, girdi per žinias raginimus susiimti, užsidaryti... Jie jaučiasi taip, tarsi gyvenimas slystų iš rankų. Viena pedagogė taikliai atkreipė dėmesį, kad vis kalbame apie Y ir Z kartas, bet dabar turėtume pradėti kalbėti apie COVID-19 kartą. Kartą, kurios pirmoji klasė prasidėjo ne mokyklos suole, o virtualioje erdvėje. Kartą, kurios atstovai svajojo tapti lėktuvų pilotais ar dainininkais, bet pamatė, kaip bankrutuoja oro bendrovės ar uždraudžiami koncertai. Juos lygiai taip pat užgriuvo pandemijos našta ir jie jaučiasi gal dar bejėgiškiau nei mes, suaugusieji.“ Pavyzdžių ir įrodymų edukologei toli ieškoti nereikia: namuose mokosi dvi dukterys – šeštokė ir devintokė, sūnūs – dvyliktokas ir studentas. „Sunkiausia turbūt dvyliktokui – matau, koks jis pavargęs, sutrikęs, kiek daug mokosi, kaip svajojo rinktis ganėtinai rimtą profesiją, bet dabar suvokė, kad studijuoti nuotoliniu būdu ją būtų ypač sunku. O vyriausias sūnus teoriškai yra gero tarptautinio universiteto užsienyje studentas, bet realiai nuo kovo mėnesio mokosi namuose, nes, universitetui persikėlus į virtualią erdvę ir uždarius bendrabučius, visi studentai grįžo į savo šalis, – pasakoja. – Beje, JAV jau atlikti tyrimai, kad jų mokiniai nuo kovo iki lapkričio mokydamiesi nuotoliniu būdu prarado apie keturiasdešimt procentų žinių, kurias turėjo įgyti, – ir septynis mėnesius mokslo.“
Pasak edukologės, po tokio sukrėtimo švietimo sistema turbūt niekada nebebus tokia, kokia buvo. Ir gerai, nes įvyko nemažai reikalingų pokyčių: „Jie leis mokyklai būti draugiškesnei su tėvais ir vaikais. O tėvai labiau supras, kas vyksta mokykloje ar darželyje. Ugdymo įstaiga niekada nepakeis tėvų namų – gali tik papildyti. Manau, kad ši pandemija padėjo mums visiems tai įsisąmoninti.“⦿