Kartą pamiršęs pasikalbėti su vaiku apie jam svarbius dalykus, gali amžiams pamesti raktus nuo durų į jo pasaulį. Atrodo neįtikėtina, tačiau nuoširdus pokalbis gali apsaugoti nuo itin skaudžių abejingumo pasekmių, pavyzdžiui, noro bėgti iš namų.
Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad tik problemiškų šeimų vaikai bėga iš namų, nes nori dingti iš juos supančio pragaro. Amerikiečių mokslininkas Jamesas Lehmanas socialinio darbo magistro laipsnį įgijo tik po to, kai pats savo kailiu patyrė, ką reiškia gyventi gatvėje. Daugiau nei tris dešimtmečius su problemiško elgesio paaugliais ir vaikais dirbęs specialistas drąsiai teigia, jog vaikai iš namų bėgo visais laikais ir tai nepriklauso nuo šeimos visuomeninės padėties.
Nežinodamos, kaip spręsti staiga užklupusias problemas, iš namų nesižvalgydamos pro petį dumia ne tik asocialių šeimų, bet ir padorių, pasiturinčių tėvų atžalos. Lietuvoje kol kas daugiausia dėmesio skiriama šeimoms, patenkančioms į rizikos grupes. O kaip elgtis tėvams, kurių vaikai bėga iš namų, rodos, visai be priežasties: nepatiria nei prievartos, nei aplaidumo?
Nors J. Lehmano patirtis įgyta JAV, kur galioja visai kitoks požiūris į bėglius, į ją verta atkreipti dėmesį ir mums. Tai padės geriau suprasti, kas dedasi jaunuolio galvoje.
Pasiruošimas bėgti
Socialiniai darbuotojai teigia, kad vaikai iš namų bėga ir spontaniškai, ir iš anksto viską apgalvoję. Ir vienu, ir kitu atveju nelaimės galima išvengti, tačiau tėvai turi būti atidūs ir atsargūs, stebėti nerimą keliančius ženklus ir priimti tinkamus sprendimus.
Taip pat skaitykite: Kūno signalai, kurių negalima ignoruoti
Spontaniškai bėgama tada, kai užvaldo neigiamos emocijos. Todėl, pamatę, jog pokalbis virsta ginču, padarykite pertraukėlę, kad spėtų atvėsti abi pusės. Susitarkite pasikalbėti po 15 min. Tik nesiųskite vaiko į kambarį visko apgalvoti, kad neišliptų pro langą. Atėjus pokalbio akimirkai, išklausykite ir pamėginkite suprasti.
Pamatę, jog pokalbis virsta ginču, padarykite pertraukėlę, kad spėtų atvėsti abi pusės. Susitarkite pasikalbėti po 15 min.
J. Lehmanas siūlo pokalbį pasukti taip, kad vaikas imtų galvoti, jog sprendimas bėgti yra ne geriausia išeitis: „Kuo gyvenimas šiuose namuose yra toks blogas, kad trokšti viską mesti? Jei nori bėgti, aš tavęs nelaikysiu. Žinok, kad gyventi gatvėje yra pavojinga, ten vaikams nutinka siaubingų dalykų, bet manau, kad tu viską supranti, jei taip nusprendei. Jei išeisi, aš tau negalėsiu padėti. Pabėgimas problemų neišspręs. Ar jos tikrai tokios svarbios, kad priėmei šį sunkų sprendimą? Mes viską galime įveikti kartu, tačiau tu pats turi to norėti.“
Planuoti pabėgimai yra kruopščiai slepiami, tačiau ženklus įmanoma pastebėti. Vaikai ima kaupti pinigus, nors anksčiau to niekada nedarė, iš namų dingsta vertingi daiktai, pasikeičia atžalų elgesys, įpročiai.
Pastebėję nerimą keliančius ženklus, susimąstykite, ar tikrai viską darote gerai. Gal pats laikas nuoširdžiam pokalbiui?
Epizodiniai ir chroniški bėgliai
J. Lehmanas skiria du bėglių tipus: epizodinius ir chroniškus. Epizodinių bėglių pradingimas iš namų neturi jokio dėsningumo. Daugeliui jų tai būna pirmas ir paskutinis kartas.
Pagrindinė pabėgimo priežastis – įvykis, sukrėtęs įprastą, saugų vaiko pasaulį. Jaunuolis neturi gyvenimo patirties, todėl pats nesugeba išspręsti neįprasto rebuso. Pavyzdžiui, iki tol ramus ir paklusnus vaikas stipriai susipyko su artimu žmogumi, pirmūną pagavo nusirašinėjantį, po pirmojo meilės nuotykio nepilnametė pastojo ir pan.
Dėl to, kad iki tol nebuvo patyrę panašios situacijos, vaikams atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga, o vienintelis galimas sprendimo būdas – pabėgti iš namų. Įgiję patirties, jie supranta, kad tai buvo kvaila mintis.
Chroniški bėgliai iš namų bėga periodiškai. Pabėgimų dažnumas priklauso nuo juos užklupusių nemalonių, sudėtingų, nepatogių situacijų namuose. Kaip ir epizodiniai bėgliai, jie taip pat nežino, kaip spręsti juos užklupusias bėdas, tačiau šio tipo bėgliai nelinkę daryti išvadų, geriau visada priimti lengviausią sprendimą – bėgti. Chroniškai bėgantys vaikai itin dažnai pabėgimą iš namų naudoja kaip priemonę, padedančią įgyti galios. Tėvams nuolat grasina, kad, jei ko nors neleis, pabėgs. Manipuliuodami tėvų baime, įgyja valdžios, laisvės ir privilegijų, kurių įprastomis sąlygomis tėvai nesuteiktų.
Kaip elgtis?
Tėvams nieko nėra baisiau už nežinią. Vos tik suvokę, kad atžala prapuolė, imasi visų įmanomų veiksmų, kad vaikas atsirastų, vėl būtų sotus ir saugus po išskleistu tėvų sparneliu. Kiekvienas pabėgimo atvejis yra unikalus, todėl beveik neįmanoma ką nors patarti nežinant konkrečios situacijos. Vis dėlto esama šiokių tokių teorinių modelių.
Dažniausiai pirmą kartą pabėgęs vaikas supranta, kad šis sprendimas nebuvo geras, ir trokšta grįžti namo, bet bijo. Tėvai, pastebėję, kad dingo atžala, pirmiausia turėtų pasikalbėti su jos draugais. Tai padės ne tik sužinoti naudingas smulkmenas, padėsiančias rasti bėglį, bet ir paskleis žinią, kad jis yra laukiamas namuose. Verta patikrinti vaiko pamėgtas vietas, kur jis jautėsi saugus, kur patiko lankytis. Ištikus giliam sukrėtimui, vaikai nesąmoningai patraukia ten, kur kažkada jautėsi itin laimingi.
Ypač dažnai dėl aukštų tėvų reikalavimų palūžta vaikai, kuriems nesiseka bendrauti ar mokytis.
Visai kitaip J. Lehmanas siūlo elgtis chroniškų bėglių tėvams. Kad ir kaip baisiai skambėtų, tokiu atveju vaikų siūloma visai neieškoti, nes dažniausiai jie nenori būti surasti. Netikėtas didelis dėmesys jiems gali netgi patikti ir tai paskatins bėgti vėl ir vėl. Tokiems vaikams tėvai turėtų nustatyti griežtas taisykles: „Jei žinai, kaip iš namų išeiti, tai mokėsi kelią į namus susirasti pats“ arba „Aš tavęs po gatves neieškosiu ir neskambinsiu visiems tavo draugams. Mano pirmas ir paskutinis skambutis bus į policiją, kad įtrauktų tave į ieškomų asmenų sąrašus.“
Taip pat skaitykite: Nuo šiandien – neberūkau! Kaip tai pasiekti?
Netyčia gatvėje sutikus bėglį nerekomenduojama jo tempti namo ar maldauti, kad sugrįžtų. J. Lehmanas pataria tvirtu ramiu tonu pasakyti: „Pranešk, kai būsi pasiruošęs grįžti, mes turime apie daug ką pasikalbėti.“
Noriu grįžti namo!
Vaiko pabėgimas – didelis sukrėtimas visai šeimai. Net jam sugrįžus gyvenimas jau nebebus toks pat, kaip anksčiau. Kad ši patirtis nesikartotų, svarbu išsiaiškinti priežastis ir priimti tinkamus sprendimus: bausmė, pyktis ir nesikalbėjimas tikrai nepadės.
Namų taisyklių peržiūrėjimas. Susėskite prie darybų stalo. Išklausytos turi būti abi pusės. Nepamirškite, kad per tą laiką, kol buvo pabėgęs, vaikas galėjo būti pašalintas iš mokyklos, pradėti vartoti narkotikus, įsiskolinti ir kt. Derybų metu prisiminkite senas namų taisykles, jas koreguokite ar priimkite naujas. Nuo to, kokius sukursite naujus įstatus, priklausys šeimos gerovė ir ramybė.
Rašykite rašinį. Kartais kalbėti būna labai sunku, tačiau to negalima atidėti vėlesniam laikui. Visų problemų ir lūkesčių išdėstymas popieriuje gali gana neskausmingai atverti akis abiem pusėms.
Jei dėl naujų taisyklių derėtis nesiseka, leiskite vaikui suprasti, kad esate pasiryžę jį paleisti. Vaikams nėra nieko baisiau už suvokimą, kad tėvai gali jų nebelaikyti. Pasiūlykite grįžti ten, kur jis neseniai buvo, tačiau atminkite, kad šis būdas ne tik veiksmingas, bet ir rizikingas. Kas bus, jei vaikas pasinaudos pateiktu pasiūlymu? Atsitikus nelaimei, pasekmes jaustumėte visą gyvenimą. Tad galbūt derybas verčiau pratęsti?
Kodėl bėga geri vaikai?
Pasaulis taip sukurtas, kad jame niekas nevyksta be priežasties. Jei vaikas pabėgo iš namų – priežastis tikrai yra, net jei jos neįžvelgiate. Štai keletas tipiškiausių situacijų:
- Įtempta padėtis šeimoje (pavyzdžiui, tėvų skyrybos, nuolatiniai barniai, psichologinis smurtas). Daugeliui vaikų atrodo, kad geriau verstis patiems nei laviruoti kritinėse namų situacijose.
- Piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis ir alkoholiu. Vaikai, turintys priklausomybės problemų, dažnai bėga iš namų, kad tėvai neįtartų apie žalingus polinkius. Pabėgimų gali padažnėti, prireikus naujos dozės.
- Per griežtos namų taisyklės ir apribojimai. Vaikams atrodo, kad tėvai iš jų per daug reikalauja, per daug apriboja jų laisvę, saviraišką, savarankiškumą.
- Baimė prisiimti atsakomybę už netinkamus poelgius. Vaikai, kurie jaučiasi stipriai nusikaltę prieš tėvus (pavyzdžiui, pažeidę namų taisykles), taip pat gali pabėgti, nes siekia išvengti bausmės ar atsakomybės.
- Per dideli tėvų reikalavimai. Nuolatinis klausinėjimas, kodėl atžala negali kažko padaryti gerai, verčia justi nerimą, baimę, nepasitikėjimą. Ypač dažnai dėl aukštų tėvų reikalavimų palūžta vaikai, kuriems nesiseka bendrauti ar mokytis.
- Romantizuotas požiūris į gyvenimą gatvėje. Neretai vaikai pabėgimą iš namų įsivaizduoja kaip nuotykį. Atrodo, kad tai raktas į laisvą, nepriklausomą ir niekieno nekontroliuojamą gyvenimą.
J. Lehmano nuomone, pabėgti iš namų gali bet kuris vaikas, jei tik patiria stresą. Toks pasirinkimas rodo, kad jaunuoliams labai trūksta įgūdžių, kaip spręsti iškilusias problemas.
Pabėgėlių paieška Lietuvoje
Skirtingose šalyse galioja nevienoda pabėgėlių paieškos praktika. Lietuvoje vos tik tėvams kyla įtarimas, kad vaikas pabėgo, rekomenduojama iškart kreiptis į teritorinį policijos komisariatą arba arčiausiai vaiko gyvenamosios vietos esančią policijos įstaigą. Turėkite neseniai darytą vaiko nuotrauką, asmens dokumentus. Nurodykite išskirtinius požymius (randus, apgamus, tatuiruotes), apibūdinkite, ką dėvėjo dingimo dieną, kokius daiktus turėjo su savimi.
Gavus šiuos duomenis pradedamas ikiteisminis tyrimas, skelbiama paieška, tikrinamos ligoninės, morgai. Nuotraukos ir aprašas siunčiami kitoms teritorinėms policijos įstaigoms.
2014 m. Lietuvoje užfiksuota 1485 pabėgimų iš namų atvejų, iš jų išaiškinta 1435 (96,6 proc.). Kadangi kai kurie vaikai bėga po kelis ar keliasdešimt kartų per metus, tai reiškia, kad pabėgusių vaikų skaičius yra šiek tiek mažesnis. Į šią statistiką nepatenka dingę be žinios vaikai. Pareigūnų, kurie tiria tokias bylas, teigimu, Lietuvoje didžiausią skaičių sudaro bėgliai, kurių šeimos priskiriamos rizikos grupei. Po to seka vaikai, kurie gyvena globos namuose. Mažiausią bėglių dalį sudaro normalių šeimų vaikai.